Kartais žvelgiame atgal, vis bandydami perkratyti senus įvykius, kadaise matytus žmones ar prieš daugelį metų darytus sprendimus. Kartais įsispitrijame į priekį, svajodami apie šviesą ateitį arba, priešingai, dėl jos – tokios bauginančios ir nežinomos – nerimaudami. Šiandiena – ar ji pilka, ar spalvinga – lieka užmiršta. Mes esame joje, bet į ją nežiūrime. Gebėjimas atsiverti dabarties momentui priklauso tik nuo mūsų. Kiekvienas galime išmokti pasiimti šią patirtį ir atrasti visai kitokį gyvenimą. Gyvenimą, kuriame nuoširdžiai bendraujame su draugais, nes gilinamės į bendravimą, o ne svarstome savas problemas („Įdomu, ar pavyks pasigauti taksi?”) ar „narstome” praeitį („Tada tu visai kitaip kalbėjai…”). Gyvenimą, kai skubėdami gatve spėjame pamatyti susirūpinusį pinčerį, kažko ieškantį palei tvorą, užuosti ryto gaivą ir kepamų bandelių aromatą, išgirsti čiulbančius paukščius.
Sakysite, velniop paukščius, kai gyvenime – problemų su kaupu ir rūpesčių ne ką mažiau? Taip, tiesa. Bet tie rūpesčiai – ne dabar! Dabar jūs einate į darbą, dabar teka saulė, dabar pro šalį pravažiuoja karščiu alsuojantis troleibusas ir kažkas užmina ant kojos… Tas problemas ir rūpesčius, kuriuos dabar norisi apsvarstyti nuo A iki Z, tada – nuo Z iki A ir galiausiai – pagal rusišką kirilicą, reikia spręsti, o ne dėl jų nervintis tą akimirką, kai tikrai nieko konstruktyvaus nuveikti negalite.
Aišku viena – buvimas čia ir dabar išlaisvina. Ir gali net pačias liūdniausias dienas nuspalvinti visai kitomis – apčiuopiamos, gyvos tikrovės – spalvomis. Verta mokytis? Tuomet pradedam!
Šiek tiek „reklamos”
Senovės Graikijos ir Romos imperijos filosofai išaukštino principą hic et nunc (čia ir dabar). Ir ne tik jie. Tiek senovės Rytų mąstytojų ir Amerikos indėnų išmintis, tiek šiuolaikiniai Vakarų psichologai vienbalsiai teigia: gyventi reikia čia ir dabar. Šis imperatyvas paprastas tik iš pirmo žvilgsnio.
Įsivaizduokite: vakaras. Jūs namuose, gaminate vakarienę. Tačiau jūsų mintyse – tikrai ne bulvių skutimas ar mėsos marinavimas! Jūs gromuliuojate iš darbo atsineštus rūpesčius, svarstote, ką iš tiesų viršininkas norėjo pasakyti per rytinį susirinkimą ir kuo jums tai gresia, nerimaujate, ar draugai, kuriuos pakvietėte vakarienės, atvyks laiku… Stop! Giliai įkvėpkite – jei reikia, kelis kartus – ir grižkite mintimis ir jausmais prie to, ką dabar darote! Pajuskite daržovių, supjaustytų salotoms, kvapą; išgirskite, kaip čirška kepamos bulvės, svetainėj murma televizorius, o gretimame kambaryje kikena žaidžiantys vaikai. Ir pasimėgaukite vakarienės laukimu – netrukus valgysite su tais, kurie jums patys brangiausi. Šią akimirką nieko daugiau jums nereikia galvoti – todėl tiesiog mėgaukitės ja! Kam rūpintis tuo, kas buvo „tada ir ten” ir ko jūs tikrai negalite pakeisti? Viena diena jau praėjo, rytoj ateis kita. Ir kitą dieną viskas bus kitaip – tiek jūs pats, tiek bendradarbiai, tiek problemos, tiek pati realybė.
Jei labai sunku „pagauti” dabarties akimirką, psichologai siūlo paprastą būdą – įsiklausykite į savo kūno pojūčius. Pajuskite, kaip šilta pėdoms minkštose šlepetėse, kaip niežti kažkur tarp menčių, kaip švelnu blauzdų odai, kai aplink jas glaustosi katė. Galbūt viskas atrodo labai paprasta, tačiau tol, kol išmoksite gyventi čia ir dabar taip pat natūraliai, kaip kvėpuoti, prireiks pastangų!
O jas dėti verta. Koncepcija čia ir dabar pagrįsta ne tik senovės Graikijos filosofų mintimis, ne tik tūkstantmečiu Budos mokymu, bet ir geštalto, kognityvine psichoterapija bei naujausiais pozityviosios psichologijos atradimais. Čia ir dabar, it kokia burtų lazdelė, gali padėti išspręsti didžiąją dalį mūsų problemų ir išpildyti slapčiausias svajones. Skamba it kokia šarlatanų ekstrasensų paslaugų reklama, ar ne? Bet taip nėra. Tai – tik mūsų psichikos galios. Ir net ne galios, o pats natūraliausias jos būvis, kurį mes sugebėjome pamiršti.
Pasaulis pasiekė neįsivaizduojamą tempą – kai kurie įrenginiai dirba greičiau nei mūsų smegenų neuronai, o telefonas ir internetas suteikia mums galimybę tuo pačiu metu būti ir nebūti ten, kur esame. Painu? O mūsų psichikai dar painiau! Todėl turime padėti sau. Turime kibte įsikibti į čia ir dabar – į tai, kas iš tiesų yra tikra.
Ką mums duoda čia ir dabar?
Gyvenimas čia ir dabar (angl. mindfulness) – tai aktyvus, atviras, kryptingas dėmesys dabarties akimirkai. Čia ir dabar skatina pasitikėjimą savimi ir savosios vertės pajautimą. Juk koncentruodamiesi į praeitį esame priversti pripažinti savo bejėgiškumą („Ech, jau neįmanoma ką nors pakeisti…”), svajodami apie ateitį – ribotą žinojimą, tik dabar ir čia esame patys galingiausi: galime atsisveikinti su praeitimi, galime veikti ateitį, galime viską!
Čia ir dabar, it kokia panacėja, mažina stresą, gerina imunitetą, mažina chroniškus skausmus, kraujospūdį ir net padeda įveikti vėžį ar valgymo sutrikimus. Žmonės, mokantys gyventi dabarties akimirka, laimingesni, energingesni, jaučiasi saugesni, jų geresnė savivertė, jie geba objektyviai įvertinti ne tik savo privalumus, bet ir trūkumus. Gal todėl jie ne tokie jautrūs neigiamai kritikai. Ir su mylimaisiais ar sutuoktiniais rečiau pykstasi. O jei susituokia ar įsimyli du „čiairdabarčiukai”, jie būna santykiais patenkinti kur kas labiau už įprastines poras.
Čia ir dabar nėra gyvenimas tik šia diena, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Toks pasirinkimas būtų labiau lengvabūdiškas nei išmintingas. Tuo tarpu čia ir dabar pasižymi lengvumu, bet toli gražu ne lengvabūdiškumu!
Čia ir dabar neskatina abejingumo ateičiai. Kaip tik priešingai: dabarties momentas yra vienintelė akimirka, kai galime priimti ir įgyvendinti savo ir savo vaikų ateičiai palankius sprendimus. Pavyzdžiui: jaudinatės dėl to, kad jūsų sūnui nesiseka mokykloje ir kad jis greičiausiai neįstos į universitetą, nors viso labo yra tik penktokas? Užuot kūrę neaiškią ir miglotą ateitį, pasvarstykime, ką galime padaryti čia ir dabar. Kaip galėtumėte jį paskatinti? Gal padėti jam ruošti pamokas, o gal pasamdyti korepetitorių? Nesvarbu, kas jus jaudina – vaikų ateitis, visuotinis atšilimas, darbo netekimas… Būdas įveikti savo bejėgiškumą tėra vienas: veikite tiesiog dabar. Tiesiog čia.
Prieš daugiau nei 2,5 tūkst. metų Buda pasakė: „Neieškokite praeities, neieškokite ateities; praeitis išnyko, o ateitis dar neatėjo. Stebėkite dabartį.” Tą patį tvirtina Dalai Lama: „Laimė – tai ne įgyti tai, ką norime turėti; laimė – tai branginti tai, ką jau turime.”
