Natūralu, kad gimus mažam vaikeliui keičiasi sutuoktinių statusas – moteris tampa mama, o vyras tėčiu. Sakoma, kad moteriai motinystė įgimta, o štai vyrui tenka tapti tėčiu, sąmoningai suvokiant šį naują vaidmenį. Moteris natūraliai daugiau mąsto apie vaikelį, nes jį nešioja savyje, belaukdama jo gimimo, o štai vyras yra lyg šio proceso stebėtojas, jam sunkiau įsijausti, suvokti, kad netrukus taps tėčiu. Tačiau ar jo vaidmuo menkesnis? Anaiptol. Juk nauja gyvybė užsimezga dalyvaujant abiem – tiek vyrui, tiek moteriai, tad ir atsakomybė užauginti ją tenka taip pat abiem.
Kartą teko matyti šmaikštų užrašą: „Tėvu tapti lengva, bet būti sunku“. Ar tikrai būti tėčiu sunku? Kokia tėčio įtaka mažam vaikeliui, kuris kūdikystės, ankstyvosios vaikystės periodu labiau priklauso nuo mamos? Tad suvokdami, kad iki septynerių metų formuojasi vaiko asmenybė ir dedamas jo gyvenimo pamatas, pažvelkime į tėtį, kurio vaidmuo auklėjant vaiką lygiai toks pats svarbus kaip mamos, tik turi kitokį atspalvį.
Naujas socialinis vaidmuo
„Šeimos teoretikai akcentuoja, kad tapimas tėvu yra kritinis momentas vyro raidoje. Patys vyrai apie jį kalba kaip apie vieną svarbiausių įvykių ir tikslų gyvenime.[…] Tačiau tapimui reikia priimti naują socialinį vaidmenį, surasti jame save.[…]Todėl neretai džiaugsmas dėl vaiko gimimo yra lydimas nerimo, baimės bei kitų prieštaringų jausmų,“ – teigia psichologė Veronika Lakis. Dažniausiai būdavo įprasta, kad gimus vaikui didžiausias rūpestis juo tenka mamai, o tėčio pareiga – aprūpinti šeimą. Džiugu, kad toks supratimas po truputį keičiasi ir jauni tėveliai ne tik dalyvauja gimdyme kartu su žmona, bet ir ruošiasi tam atsakingam momentui lankydami Nėščiųjų kursus. Mat ne tik mamos mintys, jos kasdienės emocijos veikia negimusį vaikelį, bet ir tėtukas. „Didelį poveikį embrionui daro tai, ar jo tėvas yra šalia, ar ne. Tėvo balsas šalia mamos, jo žiaurumas ar gerumas, lytinis aktyvumas, nejautrumas ar švelnumas veikia kūdikio dvasią. […]Tėvo buvimas su motina yra esminis vaiko formavimosi prieš jam gimstant elementas,“ – rašo sielovadininkas Džonas Sandfordas.
Be abejo, kai moteris laukiasi vaikelio, vyras pamato ją kitokią, nes keičiasi ne tik jos išvaizda, bet ir skonis (pvz., vidury nakties siunčia į parduotuvę raugintų agurkų ar apelsinų). Dažniausiai besilaukianti moteris pagražėja, kas vyrui itin svarbu. Bet ką daryti, jei ji priauga trisdešimt kilogramų? O kur dar pykinimas ar vėmimas ir vengimas intymių santykių? Ką jau ten kalbėti apie laiką gimus vaikui – kai negali normaliai išsimiegoti po įtemptos darbo dienos. Ir visi darbe užjaučiančiai linkčioja, pamatę žiovaujantį bendradarbį: „A, tai jaunasis tėvelis“.
Kita vertus, ant vyro pečių užgula atsakomybė – kaip reikės išlaikyti, išmaitinti šeimą? Kol šeima augina vieną vaikelį, ta atsakomybė nėra jau tokia slegianti, bet jei šeima ryžtasi turėti daugiau vaikų, tai tikrai vyrą aplanko mintis: „Kaip mes išgyvensime?“ Žinoma, galbūt garsiai jis to neišsako, bet giliai širdyje turi spręsti naują užduotį. Kartais tai prislegia, ypač jei susilaukia aplinkinių kritikos ar tėvų-senelių priekaištų, kurie nuoširdžiai jaudinasi dėl jaunos šeimos, bet neretai tik dar labiau sujaukia ir taip neramias vyro mintis. „Ką tu sau galvoji?! Ir vėl laukiatės vaiko – jau penkto?!“ Ar lengva būti daugiavaikiu tėvu? Juk tai irgi visuomeninis statusas, tik dažnai labai neigiamas…
Vyro ir žmonos santykiai
Vaikas auga šeimoje, tad labai svarbu, kokia ji. Kokie sutuoktinių santykiai, tokia ir atmosfera namuose, kuriuose auga vaikai. Jei tarp vyro ir žmonos laidomi žaibai, tai ir atmosfera tampa įkaitinta, „karšta“, joje nėra ramybės, teikiančios sveikatą ir pasitenkinimą sielai. O jei vyras ir žmona moka tuos žaibus išelektrinti, tai geri santykiai, meilė, kantrybė, atlaidumas keičia pačią šeimą, ją brandina – gyventi joje miela ir saugu.
Natūralu, kad gimus mažam vaikeliui, keičiasi dviejų sutuoktinių santykiai, kurie dažniausiai iki tol buvo gana egoistiniai – kaip patenkinti vienas kito poreikius. Vaiko gimimas – tai ir džiaugsmas, bet kartu ir iššūkis, mat į savo tarpą tenka priimti dar vieną. Ir kartais tai atneša sumaištį, pasimetimą, tenka keisti nusistovėjusias nerašytas taisykles, naujai išgirsti vienas kitą, padėti, net aukotis, nebegaunant tiek daug dėmesio asmeniškai, kurio tikrai netrūko gyvenant dviese.
Pamenu, kaip santuokos pradžioje mano vyras daug ir sunkiai dirbo – net keliuose darbuose, kad aprūpintų šeimą. Besilaukdama pirmojo vaikelio dėl užimtumo retai jį matydavau, nes grįždavo vėlai, o ryte anksti keldavosi. Mane tai slėgė. Ypač sunku buvo gimus vaikui, kuris neduodavo išsimiegoti naktimis ir visi kasdieniai rūpesčiai krisdavo ant mano pečių, – tekdavo prižiūrėti vaiką 24 valandas per parą. Natūralu, kad moters nuovargis padaro savo – prasideda priekaištai, galbūt ašaros, kurias vyrams taip sunku pakelti, trintis tarp sutuoktinių. Tačiau vyro dėmesys pavargusiai savo moteriai, palaikymas be galo svarbus. Vienas šiltas, paguodžianti jo žodis suteikia naujų jėgų, įkvepia bėgti pasirinktu keliu. „Dauguma atvejų moteriai būtina vyro parama, kad ji galėtų atlikti naujas savo pareigas; ji su džiaugsmu pasiaukos naujagimiui tik tuomet, jei vyras pasiaukos jai“, – sako Simone de Beauvoir, suvokusi, koks svarbus vyras auginant vaikelį. Tačiau mes, moterys, nepamirškime, kad ir vyrams reikalingas palaikymas, supratimas, pagarba tuomet, kai jie grįžę nori „atsijungti“ nuo darbų ir tiesiog pakiurksoti prie to „niekadėjo“ televizoriaus.
Labai svarbu kalbėtis, išsišnekėti, išsakyti savo nuoskaudas ar lūkesčius, kad širdy nesikauptų karti šaknis, nes mažam vaikui reikalinga sveika šeimos atmosfera, kurią lemia santykiai tarp sutuoktinių. Lengviausia pasakyti – „Man tavęs tokio nereikia…skiriamės…nes tu man nepadedi, nesupranti…“ Kai tokios negatyvios emocijos ima viršų, padaromi neteisingi sprendimai, dėl kurių vėliau, paaugus vaikams ir pailsėjus, tikrai labai gailimasi. Teko matyti filmą, kai pervargusi jauna mama, neišsimiegojusi, pikta, ant rankų laikanti nuolat verkiantį mažylį, savo nevilty atstumia mylimą vyrą bei jo dovanas, kuris grįžęs patenkintas, pasipuošęs iš darbo, jos nesupranta. Iš nevilties jis išeina iš namų ir nelauktai sau permiega su gudria bendradarbe, kuri ima jį šantažuoti…Vaikui pagaliau užmigus nurimusi žmona laukia savo namo negrįžusio vyro, skambina jam, ieško, o ragelį pakelia ne jis… Šeima aklavietėje – vyras gailisi dėl silpnumo akimirkos, o žmona jį išvaro. Taip dėl nuovargio, neišsikalbėjimo, nebrandos sugriaunama šeima, o vaikas lieka be tėčio…
Ekleziasto knygoje rašoma: Du geriau negu vienas, nes jie turi gerą atlygį už savo triūsą. Jei vienas kristų, kitas jį pakeltų. Bet vargas vienam, jei jis krinta, nes nėra kam padėti. Jei dviese miega, vienas kitą šildo. Bet kaip sušilti vienam? Jei vienas užpuolamas, dviese pasipriešina. Trigubą virvę sunku pertraukti (Ez 4, 9-12). Šeimoje mes pavargstame, krentame, nusidedame, bet gerai, jei šalia yra Dievą mylinti širdis, kuri pakelia. Kai mes įsižeidžiame, liekame vieni ir be pagalbos. Kas sušildys vienišą širdį? Kas padės dar vaikystėje atstumtam vaikui, netekusiam dažniausiai tėtuko?
Tėvystės krizė
Deja, bet Lietuva negali pasidžiaugti stabiliomis santuokomis, nes per metus išsiskiria kone pusė susituokusiųjų. Baisiausia, kad dėl to nukenčia silpniausieji – vaikai. Jie auga be tėčio, nesaugūs. Tačiau paradoksalu, kad net ir turintys tėčius vaikai ne visada sulaukia jų dėmesio. „Mūsų visuomenėje tėvas vaikui tampa kažkokia nesuprantama, nepasiekiama mitinė būtybė. Jis išeina į darbą anksti ryte, visą dieną būna „kažkur“ darbe, vakare grįžta pavargęs, pavalgo ir sėdasi prie televizoriaus ar kompiuterio. Iš esmės tėvo darbas, pomėgiai, gyvenimas praeina už vaiko dėmesio ribų. […] Taip mūsų kultūroje ilgainiui pamirštamas tikrasis tėvo vaidmuo vaiko gyvenime, pamirštama, kokia ypatingai svarbi jo įtaka vaiko vystymuisi, indelis formuojant vaiko asmenybę.“ (Anna Kirejeva).
Baptistų pastorius, profesorius Johanesas Raimeris, kalbėdamas apie tikinčiųjų užaugusius vaikus, paskendusius nuodėmės liūne (alkoholis, narkotikai, skyrybos), apgailestauja, kad tai, jog tikinčiųjų vaikai nusisuka nuo Dievo ir bažnyčios, rodo auklėjimo krizę. Anot jo, mūsų auklėjimas apverstas aukštyn kojom: Biblija moko, kad vaikus turėtų auklėti TĖVAS, o mūsų vaikus auklėja moterys – namuose mamos, darželyje auklėtojos, mokykloje mokytojos. „Dievas liepė tėvams ugdyti vaikus. Paimk tėvą iš šeimos, ir ji susirgs. Mama negali pakeisti tėvo, jo vaidmens auklėti vaikus.“
Jam antrina Dž. Sandfordas: „Kodėl tėvai (vyrai) tokie svarbūs? Todėl, kad taip sukūrė Dievas. […] Dievas sukūrė, kad vaikai semtųsi gyvybės iš savo tėvų (vyrų) dvasios. Didžiausia mūsų kvailos, materialistinės kultūros tragedija yra niekšiškas vyrų, kaip Dievo sūnų, statuso sunaikinimas. Nežinodami, kad turi dvasią ir sielą, jie mažai nutuokia arba visai nenutuokia, kas esą savo vaikams.[…] Iš tėvų (vyrų) buvo pavogta jų savastis“.
Tai patvirtina ir daugelis psichologų, kurie pastebi tendenciją, kad į užsiėmimus, seminarus, žaidimo kambarius, būrelius, konsultacijas su vaikais dažniausiai ateina mamytės. Tad natūraliai klausiama: nejaugi tėčiui nerūpi jo vaikas? Kokia tėčio pareiga? Ar tik mamos turi auklėti vaikus?
Vaikas gali gauti daug mamos šilumos ir meilės, bet jam vis tiek trūks tėtuko. Jam reikia ir mamos, ir tėčio. Juk tėtis kitoks – savo vyriškumu papildo mamą, suteikia šeimai stabilumo. Dž. Sandfordas net sako, „jei tėvas nebūna su savo vaiku, vaiko siela nuvysta“. Jis gali turėti daug žaisliukų, būti viskuo aprūpintas, bet širdy ilgėsis tėčio – ir kuo toliau, tuo labiau. Jokie materialūs pakaitalai neatstos gyvo bendravimo su tėčiu.
JAV buvo atlikti tyrimai kalėjime ir nustatyta, kad apie 95 % kalinių niekada nepatyrė tėvo meilės. Jie buvo „betėviai“. Tyrimai atskleidė, kad be tėvo užaugintiems vaikams trūksta stipraus charakterio ir tvirtos valios, jie labiau linkę į seksualinius iškrypimus ir nusikaltimus. Kol vaikas auga, to nepastebime ir net nesusimąstome, bet kai vaikas užauga ir tampa savarankiška asmenybė – griebiamės už galvos, klausdami, kodėl taip nutiko.
Bus daugiau
www.btz.lt
