Galimybė judėti dideliais atstumais maksimaliu greičiu daugeliui žmonių tapo būtinybe. Mes turime vis mažiau laiko, o suspėti turime daug kur. Šiuolaikinis pasaulis negali gyvuoti be didelių greičių ir mums nėra pasirinkimo: turime skristi į komandirutes, skristi atostogauti. Ar galite prisiminti nors vieną veiklų pažįstamą, kuris nėra skridęs lėktuvu? Atsakymas aiškus: skrydžiai tapo ne tik kasdienybe, jie tapo būtinybe.
Įsivaizduoti šiuolaikinį žmogų, kuris niekada neskrido lėktuvu, neįmanoma. Šiuolaikinis gyvenimo būdas su vis didėjančiu apetitu „valgo” atstumus, valstybių sienos jau ne kliūtis. Į darbą ir į atostogas, į komandiruotes ir turistines keliones mes keliaujame lėktuvais, trukiniais su magnetinėmis pagalvėmis, po žeme ir vandeniu. Bet daugeliui mūsų vien mintis apie ilgą skrydį lėktuvu sukelia nerimą. Tai savaime aišku: psichologiškai ir biologiškai žmogus nėra sutvertas judėti ore, ir baimė, susijusi su skrydžiais yra paprasta nervinės sistemos reakcija į nenormalias sąlygas. Visgi mes esam priversti prisitaikyti: kartais mums pavyksta skrydžio metu išmesti iš galvos mintis apie pavojų, mes stengiamės atitraukti dėmesį knyga, muzika arba kinofilmu. Kai kam, kaip priemonė, padedanti atsikrtyti vidinio jaudulio, gali būti trankvilizatoriai, alkoholis.
Bet susidaro visiškai kita situaciaja, kai mes nebegalime kontroliuoti baimės ir ji tampa tikra panika, priverčianti žmogų atsisakyti skrydžiu net milžiniškų nepatogumų kaina, atsisakyti gero darbo arba kelionės į mėgstamą atostogų vietą. Tuomet tenka kalbėti apie paprastos žmogiškos problemos virsmą medicinine problema: į aero – arba aviafobiją. Ši diagnozė paplitusi gana plačiai.
Visi mes puikiai žinome, kad automobilių transportas daug pavojingesnis už oro tarnsportą. Bet netikėkite niekuo, kas sako, kad pakildamas į lėktuvą, jis jaudinasi mažiau, nei sėsdamas į taksi. Visi mes, net patys pilotis, negalime nejausti potensialaus skrydžio pavojaus. Daugelis mūsų, jei ne savo patirtimi, tai mažiausiai, asmeniškai pažįsta vieną-du žmones su šia problema. Yra tokių žmonių ir įžimybių tarpe. Štai keletas pavyzdžių: Šėr, Vupi Goldberg, Maiklas Džeksonas, Džoan Vudvort, Toni Kertis, Loreta Linn paniškai bijo skrydžių. Areta Franklin kartą atsisakė gastrolių Europoje dėl skrydžių baimės. Deividas Boui, gastroliuodamas Rusijoje, dėl šios priežasties važiavo iš Vladivostoko į Maskvą transsibiriniu ekspresu.
Kas lemia aerofobiją?
Daugybė tyrimų įrodė tam tikrą ryšį tarp savybės formuotis paniškoms raekcijoms aplamai ir konkrečiai aviafofijai. Daugeliu atveju į aviafobiją galima žvelgti kaip atskirą, daug globalesnės psichologinė paroblemos atvėjį – polinkį į paniškas reakcijas. Būdama „miego” būsenoje komfortiškose gyvenimo sąlygose, ši reakcija stipriai išryškėja depresijų, nuovargio, stresinių situacijų fone. Labai retai aviafobija yra izoliuoto pobūdžio, kai žmogui ji pasireiškia tik skrydžio metu, o žemėje, visose stersinėse „žemiškose” situacijose, jis nieko panašaus nejaučia. Be to, aviafobijos atveju labai skiriasi įvairių žmonių baimės turinys: vieni bijo katostrofos dėl techninių nesklandumų, kiti dėl gamtos kataklizmų. Kiti bijo, kad skrydžio metu jiems kažkas atsitiks su sveikata, jiems taps bloga, ištiks širdies priepuolis, insultas ir t.t., o išėjimo iš uždaros salono erdvės nėra ir jie medicininė pagalbos nesulauks (klaustrofobijos atmaina). Yra, galų gale, kai žmogus bijo pačio panikos kilimo ir savikontrolės praradimo fakto.
Tai tik bendra aviafobijų apžvalga. Ji toli gražu nėra pilna, bet, bet kokiu atveju, kieviena jų susiveda į dvi pagrindines baimes : tai mirties baimė ir baimė prarasti savikontrolę.
Šiuolaikinėje psichoterapijoje egzistuoja medikamentiniai ir nemedikamentiniai baimių, ir konkrečiai aviafobijos, gydymo būdai. Bet visgi universalaus gydymo būdo nėra, nėra „stabuklingos piliulės”, kuri kartą ir visiems laikams, arba, bent skrydžio metu padėtų žmogui atsikratyti paniškos baimės. Matyt dėl to, aviafobija laikoma beveik neišgydoma liga. Bet ji išgydoma. Gydymo sekmė priklauso nuo individualios kievieno žmogaus būsenos analizės, nuo asmenybės konteksto, kuriame ši būsena vystosi – tai yra, nuo pagrindinių ligos priežasčių nustatymo. Dažnai pasirodo, kad netgi izoliuotos aviafobijos atveju, priežastys nėra tokios akivaizdžios, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Raktas šiai problemai spręsti, be abejo, glūdi visų giluminių ir užmaskuotų priežasčių ir ypatybių įvertinime.
