Stuburo iškrypimas, arba skoliozė, daugeliui sukelia chroniškus nugaros skausmus, bet ši liga nėra tokia baisi, kaip ligi šiol manyta, teigiama antradienį JAV medicinos žurnale paskelbtame amerikiečių iš Ajovos universiteto darbe.
Ligi šiol manyta, kad nuo skoliozės į šoną iškrypęs, S formos stuburas suspaudžia plaučius arba sudaro per didelę ertmę širdžiai, todėl spėta, kad tokie žmonės dažniau miršta.
Tačiau išnagrinėjus 177 sirgusių skolioze žmonių (iš jų tik 13 vyrų) skundus ir jų ligos istorijas, kurios buvo pradėtos 1932-1948 metais, nustatyta, kad po penkiasdešimties metų jų mirtingumas nesiskyrė nuo bendro gyventojų mirtingumo vidurkio. Beje, buvo tiriami žmonės, kuriems nebuvo darytos operacijos.
Paskutinį dešimtmetį tik tris iš 36 mirčių galima buvo priskirti skoliozei, tvirtino mokslinio darbo autorius Stiuartas Veinšteinas.
Autorius nagrinėjo tas ligų istorijas, kuriose buvo įrašyta vėlyva stuburo iškrypimo forma, atsirandanti suaugusiems; spėjama, jog šis defektas yra genetiškai paveldimas, nors ir paslaptingas. Be to, stuburas gali iškrypti ir dėl vienos nugaros pusės raumenų nusilpimo arba po sužeidimo.
Kartais didesnis iškrypimas gydomas įterpiant metalinį strypą, bet dažniausiai nieko ypatinga nedaroma, jei stuburas nebūna perdaug iškrypęs.
Apie du trečdalius skolioze sergančiųjų skundžiasi nuolatiniais nugaros skausmais – dvigubai dažniau negu vadinamojoje kontrolinėje grupėje, kurią sudarė žmonės nepažeistu, tiesiu stuburu. Tačiau dažniausiai tie skausmai nebuvo stiprūs, ir tik nedaugelis gėrė nuskausminančius vaistus.
Dvidešimt du procentai apklaustų skolioze sergančių asmenų skundėsi kvėpavimo sutrikimais, bet kontrolinėje grupėje tokius skundus reiškė 15 procentų apklaustų asmenų.
