Kiekvienas iš mūsų svajoja tik užmetęs akį į pirmą kartą matomo žmogaus veidą iš karto susidaryti išsamų (ir, svarbiausia – teisingą!) vaizdą apie jo charakterį. Deja, tokių sugebėjimų turi ne kiekvienas. Žinoma, perskaitęs vieną straipsnį to neišmoksi. Tačiau kai kurias fizionomikos (mokslo apie veido išraišką) tiesas suprasti įmanoma.
Fizionomika, kaip mokslas apie veidus, atrastas dar didžiojo Aristotelio, sukaupė savyje visą senųjų civilizacijų tautų patirtį. Istorija rodo, kad žmonių visuomenė, žmogų supanti socialinė aplinka, nacionalinės tradicijos, valstybės institutai ir papročiai daro didžiulę įtaką žmogaus psichosomatikai ir emociniam fonui, formuodami veido architektūrą, jo individualų portretą. Nuo senų laikų buvo mėginta pagal įvairius išorinius požymius spręsti apie vidinę žmogaus būklę. Ypač populiarūs buvo žyniai ir vaistininkai, pagal veido bruožus mokėję spręsti apie žmogaus vidinę būklę ir sveikatą. Prieš penkis tūkstančius metų graikų mąstytojas Hermis Trismegistas išsakė genialią mintį: „Kas viduje, tas ir išorėje”. Didžiojo graiko pasekėjai manė, kad kūnas nemeluoja, jis kaip veidrodis atspindi esamą padėtį. Dabar, plėtodami ir pratęsdami šią mintį, mes galime drąsiai teigti, kad žmogaus veidas yra tarsi savotiška signalų sistema, susidedanti iš daugybės informacinių ženklų.
Siaurąja prasme „fizionomika – yra mokslas apie veido išraišką ir bendrą žmogaus fizinę išvaizdą”. Anot rytų ir vakarų tyrinėtojų, pagal įvairias žymes ant žmogaus kūno galima sužinoti kiekvieno individo likimą, galimybes ir apsaugančias jėgas. O fizionomika šiuo atžvilgiu suteikia daugybę informacijos – juk pagal veidą galima nustatyti, kokį žmogų matote prieš save ir kokia jo paskirtis. Dabar, dvidešimt pirmajame amžiuje, fizionomiką (kaip, beje, ir astrologiją, chiromantiją ir pan.) vargu ar galima pavadinti mokslu tikrąja to žodžio prasme, jau greičiau tai senovės mąstytojų žinių sistema, padedanti mums geriau pažinti save.
Pagal senovės mokymus, žmogaus kūnas pagal vertikalią liniją gali būti padalintas į dvi lygias dalis: dešinę ir kairę. Sąlygiškai kalbant, šios dalys yra simetriškos, tačiau iš tikrųjų yra ne visiškai taip. Dažniausiai šios dvi pusės būna asimetriškos – tai yra svarbus rodiklis analizuojant. Dešinė ir kairė pusė atitinka du polius – „pliusą” ir „minusą”, gerą ir blogą, šiltą ir šaltą. Beje, šie poliai kokybiškai skiriasi vyrams ir moterims: kas gerai vyrams, tas blogai moterims, ir atvirkščiai.
Dešinė visų žmonių pusė atitinka Saulę – planetą, valdančią vyriškąją lytį, kuriai ji yra „gera”, turinti teigiamos energijos (nors ir pastebima tam tikra vyrų feminizacija).
Kairioji pusė atitinka mėnulį, planetą, valdančią moteriškąjį pradą. Todėl moterims „geroji” pusė yra kairė, pakrauta teigiama energija, ir iš jos gaunama informacija yra harmoninga moterims ir disharmoniška vyrams. Skirstymas į dešinę ir kairę puses vienodai svarbus kalbant apie veidą, kūną ir rankas.
Grįžkime prie veido. Akys ne atsitiktinai vadinamos sielos veidrodžiu; jų sandara rodo, kaip žmogus priima ir atiduoda energiją, taip pat parodo ryšį su aplinkiniais žmonėmis ir jų biolaukais. Akys parodo žmogaus kūrybinius polėkius, pagal jas nustatomi žmogaus dvasiniai pagrindai – ką jis neša žmonėms ir pasauliui. Pagal kaktos sandarą galima spręsti, kokiais autoritetais žmogus remiasi. Kakta atskleidžia žmogaus santykį su religija, filosofija, ideologija, padorumu ir morale, kuria jis vadovausis. Šiuo atžvilgiu labai svarbi yra kaktos linija – plaukų augimo linija. Smakras rodo ištvermę ir gebėjimą susikoncentruoti, nosis – valią ir aktyvumą. Burna parodo jausmingumą, švelnumą, meilę, draugiškumą ir pan. Tai emocinis žmogaus pasaulis. Skruostikauliams priskiriamas ryšys su dievais. Pagal juos sprendžiama apie žmogaus sugebėjimą bendrauti, komunikabilumą, išorinės informacijos suvokimą, pasikeitimą nuomonėmis, idėjomis. Kai kurie astrologai pagal skruostikaulius nustato žmogaus intelektualumą, nors tai ne visada teisinga. „Skaitymo” iš veido procesas yra individualus, daugeliu atžvilgiu priklausantis nuo skaitančiojo intelekto, intuicijos ir sukauptos patirties. Šis menas įgyvendinamas dviem būdais: stebint iš šalies ir kalbantis. Antrasis būdas suteikia daugiau informacijos, todėl yra priimtinesnis. Abiem atvejais pirmiausia nustatoma, kokia yra veido forma. Fizionomikoje pagrindinės veido formos analizuojamos psichologinio asmenybės portreto požiūriu.
Pailgas veidas. Savo forma artimas stačiakampiui, visas veidas panašaus pločio, kaip ir smakras. Tai – vadinamasis aristokratiškas tipas, rodantis intelektą, jautrumą ir santūrumą. Neretai turintis tokį veidą žmogus linkęs viską apsvarstyti ir apskaičiuoti. Sakoma, kad tokie žmonės turi organizatoriaus sugebėjimų ir ryškiai išreikštą tikslo siekimą.
Apvalios formos veidas asocijuojasi su geraširdiškumu, atlaidumu ir taikingumu. Neretai turintys apvalios formos veidą žmonės yra gurmanai, mėgsta komfortą, linksmą kompaniją ir nesiekia šlovės. Tačiau tokiems žmonėms nesvetima garbėtroška. Jeigu žmogaus, kurio veidas apvalus, akys yra degančios, o skruostikauliai – išsikišę, toks žmogus laikomas tikslo siekiančiu. Fizionomistų nuomone, tokie žmonės tampa lyderiais ir karo vadais.
Kvadratinės formos veidas paprastai priklauso drąsiam, griežtam ir dažnai beširdžiam žmogui. Tokie žmonės paprastai būna siauro mąstymo, šiurkštūs ir atkaklūs. Būdingiausias jų charakterio bruožas – ryžtingumas. Bendraudami jie atviri ir tiesmuki. Žmonės, kurių veido forma kvadratinė, nepaprastai trokšta pasisekimo. Jie tampa gerais vykdytojais, nors patys labai siekia lyderiauti. Moterys, turinčios tokios formos veidą, stengiasi dominuoti.
Trikampiam veidui būdinga aukšta ir plati kakta, išsišovę skruostikauliai, nedidelė, bet kaulėta nosis, giliai įsodintos akys, mažas ir šiek tiek išsišovęs į priekį smakras. Manoma, kad tokį veidą turintis žmogus yra labai jausmingas ir gabus. Tačiau žmogaus su trikampiu veidu charakteriui būdingas gudrumas ir nesugyvenamumas. Tokie žmonės, fizionomistų nuomone, nelinkę prisirišti ir būti ištikimi. Sakoma, kad tarp šnipų ir išdavikų daugiausia žmonių, kurių veidas trikampis.
Trapecijos formos veidas turi daug bendrų bruožų, kaip ir trikampio formos. Tokiam veidui būdinga plati kakta ir šiek tiek susiaurėjęs smakras. Manoma, kad turintis tokį veidą žmogus yra inteligentiškas, jausmingas, artistiškas, tačiau jam nebūdingi kovotojo bruožai. Moterims, kurių veidas yra aiškiai trapecijos formos, būdingas optimizmas. Jos gyvena laimingai, skleisdamos malonią atmosferą aplinkiniams.
Įdomu, kad žmonės, turintys tam tikros formos veidą, atliekant psichologinius testus pagal prioritetiškumo principą pasirenka figūras (stačiakampį, apskritimą, kvadratą), primenančias jų veido formą.
Žinios apie veidą, kaip tobuliausią ir dvasingiausią žmogaus organizmo dalį – ištisas informacijos šaltinis apie asmenybės emocines, intelektualines ir fizines savybes. Tokių žinių turėti naudinga kiekvienam kultūringam ir smalsiam žmogui – ar tai būtų mokytojas, kriminalistas, diplomatas, studentas, ar, pagaliau, namų šeimininkė.
