Ar jūsų fotoalbume yra nuotrauka, kurioje pozuojate lyg Džekas ir Rouzė Titaniko laivūgalyje? O vaikystėje ant mokyklos suolo, rašomojo stalo ir kambario durų klijavote kramtomosios gumos lipdukus apie „Gelbėtojus”, „Draugus”, „Vedęs ir turi vaikų”? Slapta nuo tėvų – ar kartu su jais – stebėjote „Tvin Pyksą”, neatsiplėšdami spoksojote į ekrane neaiškios kilmės padarus besivaikančius „X-failų” herojus?
Filmų herojai – neeiliniai žmonės: jie spjauna į atsivėrusias galimybes, juos slegia pasaulio komercialumas, jie ima ir pabėga nuo visko, keliauja aplink pasaulį, suranda naują gyvenimą arba atvirkščiai – ištrūksta iš mažų kaimelių į didelius miestus, kad taptų tarptautinių korporacijų direktoriais, rašytojais, surastų tikrąją gyvenimo meilę… Jie gyvena laivuose , turi keistuolių draugų, yra akiplėšiškai drąsūs, neskiria sapno nuo gyvenimo ar yra genijai, kuriems likimas pakišo koją.
Stebėdami herojų išgyvenimus, kartais pajuntame, kad trokštame atsidurti jų kailyje. Užsimanome gyventi mažame butuke Manhetene, rašyti straipsnius ir pirkti neįtikėtino grožio batus arba paaukoti savo santaupas Afrikos vaikams ir su keliais skatikais kišenėje iškeliauti į plačiąją Ameriką. O galbūt kovoti dėl didžiausios savo svajonės (pavyzdžiui, noro pasidaryti plastinę operaciją) ar patirti ką nors nekasdieniško – kad ir atsinaujinti įgrisusį garderobą. Mažų mažiausiai, papasakojame draugams filme nugirstus juokelius ar patys to nepastebėję, imame vartoti mums nebūdingus priežodžius.
Jei gimėte anksčiau, tikriausiai spėjote pamatyti Stanley Kubricko „Prisukamą apelsiną”, lietuvio Arūno Žebriūno statytą „Turtuolį ir vargšą”. Tuomet atkakliai ieškojote languotų marškinių… Arba laukdavote siuntinio iš giminių Amerikoje. Tie, kurie dar per sovietinę televiziją stebėjo italų ar prancūzų filmus su Brigit Bardot ir kitomis to meto kino ikonomis, turbūt prisimena ir norą atrodyti taip pat gerai, kaip ekrano žvaigždės.
Dizaineris Aleksandras Pogrebnojus pasakoja: „Tuomet moterys norėjo atrodyti taip, kaip Bardot, siuvosi drabužius, sekė madą, vartė kino žurnalus. Rodytas S. Kubricko režisuotas „Prisukamas apelsinas” padarė didžiulę įtaką madai, apsirengimui. Mano karta matė ir lietuviškų filmų – „Turtuolis ir vargšas”, kuriame vaidino tuomet jaunas Saulius Balandis, Nelė Savičenko. Buvo rodoma „tipo Amerika”, aktorių kostiumai buvo ypatingi. Žavėjomės jais, visi mano draugai norėjo tokių languotų marškinių, kuriuos filme dėvėjo vaikinai.”
Alfa.lt pašnekovė Edita prisimena tuomet buvusi gal 7-toje klasėje. „Žiūrėjau tą filmą, o languotų marškinių nepamenu. Bet jame pamačiau tokį siaurą tulpės formos sijoną aukštu liemeniu, ilgio žemiau kelių. Atrodė labai žavingai, į jį buvo sukišta palaidinukė su raukiniais. Po poros metų, kai jau mokėjau siūti, pati tokią aprangą pasisiuvau.”
Šiandien retas kuris sumanome semtis aprangos idėjų iš filmų herojų. Na ir kas, kad Holivudo filmų kadrai perpildyti „Louis Vuitton” rankinėmis ar „Rolex” laikrodžiais. „Jei dabar pasidairysime Londone, Paryžiuje, pamatysime tą madą „iš kino ekrano”, bet Lietuvoje nebent viena iš 100 000 merginų užsinorės atrodyti paslaptinga, pasižiūrėjusi „Ameliją iš Monmartro”. Jei iki šiol filmai darė įtaką stiliui, dabar nebedaro jokios. To nėra. Išėję į gatvę, to tiesiog nepamatysime”, – sako A. Pogrebnojus.
Vyras aiškina, kad net jei peržiūrėsime visus filmus apie James Bondą ir užfiksuosime visus ten esančius laikrodžius ir automobilius, niekas nepasikeis: „Šių filmų įtakos nėra: jei tu, iki pamatydamas tą filmą, negalėjai nusipirkti „Rolex” laikrodžio, tai ir po to negalėsi. Gatvėje žmonės nešioja tai, ką randa Lietuvos parduotuvėse. Formuojančių savo įvaizdį pagal kino ekranus – vienetai, paskiri individai.”
Tuo tarpu kino kritikas Skirmantas Valiulis pokalbį su Alfa.lt pradeda nuo teiginio, kad kinas tapo svarbesniu už gyvenimą: „Jis tikresnis, patenkinantis visus žmogaus poreikius, ypač tuos, kurių gyvenime jam nepakanka. Negalime gyventi taip, kaip rodo TV laidos – „Stilius” ir panašiai – nes ten rodomi milijonieriai. Ne kiekvienas gali tai pasiekti. O kine yra įvairių socialinių sluoksnių, atitikmenų, – aiškina vyras. – Žmogus yra priklausomas nuo kino ir televizijos, ir į tai žiūriu pozityviai.”
Ar kinas kuria mūsų asmenybę? Kinomanas Rytis Zemkauskas sako, kad tokio primityvaus ryšio tarp šių dviejų polių nėra. „Žmonės nėra naivūs, jie skiria tikrą paukštį nuo piešto. Auditorija viską supranta, bet vyksta šioks toks žaidimas. Kiekvienas į kiną reaguojame pagal save – jei ekrane pamatėme psichopatą, netapsim visi psichopatais. Bet jei žmogus yra arti ribos, tai gali jį sujautrinti.” R. Zemkausko supratimu, kine neturėtų būti rodoma patologijų: „Mene viskas turi būti pateikiama subtiliai, jis reikalauja išraiškos priemonių įvairovės.”
Vyras užsimena: „Žmogus bijo gamtos, nes medis, kuris auga lėtai, jam nebėra įdomus. Šiuolaikinės civilizacijos tragedija yra tai, kad vyksta nuolatinis stipresnių patirčių ieškojimas.”
Svarbu žinoti, kaip pasaulį mato tokie režisieriai kaip Martinas Scorcese, Michelangelo Antonionis, Jimas Jarmushas, broliai Cohenai ir kiti, bet svarbu išlaikyti distanciją, mano scenaristas: „Svarbu, kad žmogus neprarastų autentiškumo. Reikia vis pasitikrinti – jei matome, kad gyvename ekrane, laikas daryti išvadas. Tai nėra gerai. Kopijuoti tai, ką matome ekrane, gali būti smagus žaidimas, bet turi išlikti pusiausvyra. Geriau gyventi stipriai kuklesnį gyvenimą, bet savą.”
Apie bandymus gyvenimo būdą formuoti pagal filmų herojų likimus, psichoterapeutas Raimundas Alekna kalba nuo pradžių: „Pagrindiniai asmenybės dalykai susiformuoja šeimoje, bendraujant su tėvais, seneliais, mokytojais. Jie ir daro lemiamą įtaką tam, kaip žmogus žiūri filmus. Vieni tėvai leido savo vaikams žiūrėti X–failus, kiti draudė, treti paaiškino, kodėl nevertėtų, ir vaikai nežiūrėjo patys. Buvo ir tokių, kurie žiūrėjo kartu. Rezultatas kiekvienu atveju vis kitoks. Filmas asmenybės vystymesi vos papildo visą mozaiką – prideda tam tikrų atspalvių, išryškina tam tikras savybes.”
O kai žmogus suaugęs? Kaip jis tada reaguoja į kiną? R. Alekna aiškina: „Suaugęs žmogus, žiūrėdamas filmą, kontaktuoja su savo paties emocijomis, sureaguoja į tai, kas jam pažįstama, artima.” Tad jei žmogus pats nepatyrė tų išgyvenimų, su kuriais susiduria herojus, jis nesureaguos. „Menas paveikus tiek, kiek jis žmogų liečia asmeniškai. Kūrinys neveiksnus, jei žmogus neišgyvenęs to paties”, dėsto psichoterapeutas.
Kartais atrodo, kad televizija ir didieji kino ekranai perpildyti siaubo filmų, veiksmo dramų, konfliktų ir pykčio. S. Valiulio nuomone, filme rodoma agresija nieko nekeičia: „Vyrams agresijos poreikis visada egzistavo, tad faktas, kad tai pasireiškia ir per kino filmus – visai nenuostabus.”
R. Alekna sako, kad filmas gali padaryti tam tikrą poveikį savyje pyktį laikančiam žmogui: „Kinas gali išlaisvinti, paskatinti agresiją ar depresiją, priklausomybę, jei žmogus viduje nešiojasi polinkį į ją, turi tam tikrų problemų.”
R. Zemkauskas, kalbėdamas apie tai, kad kartais kinas padeda žmogui išlaisvinti emocijas, pateikia spalvingą pavyzdį : „Turbūt režisierius Tinto Brasso išlaisvino ne vieną.”
Ar kinas skatina fantaziją? Daugelis žinome teoriją, kad sėdėdami prie ekrano, leidžiame savo vaizduotei pailsėti. Iš tiesų, pritaria R. Alekna: „Filmas mažiausiai skatina fantaziją. Kur kas daugiau ją skatina knygos, muzika, galbūt paveikslai.”
Taip pat ne vienas skaitėme knygų, pagal kurių siužetą pastatytus filmus vėliau stebėjome ekrane. Labai retai režisieriams pavyksta pritrenkti žiūrovą virtuoziškai ekranizuotu literatūros leidiniu. „Taip yra todėl, kad vaizduotėje viską buvome susikūrę įspūdingiau”, – teigia R. Alekna.
Psichoterapeutas primena, kad dėl tos pačios priežasties patartina garsiai skaityti vaikams knygeles, o ne rodyti animacinius filmus: „Būtų labai paprasta, jei filmai formuotų žmones: prigimdom vaikų, pastatom televizorių ir baigta. Geriau balsu skaityti vaikams pasakas – tai tikrai skatina fantaziją, o filmas viską pateikia ant lėkštutės.”
R. Alekna kino mėgėjams siūlo verčiau rinktis aukštos meninės vertės filmus, o ne žiūrėti viską iš eilės, ką transliuoja televizija: „Kiekvienas žmogus nėra tik geras ar tik blogas. Filmai gali skatinti vertybes: kuo daugiau filme tikro meno, gerų vertybių, kurios priimtinos visuomenei (žinoma, skirtingose visuomenėse – skirtingos ir vertybės), tuo filmas geresnis.”
Skirmantas Valiulis nesijaudina dėl neigiamos ar bukinamos kino įtakos: „Iš kino reikia mokytis, to nereikia bijoti. Svarbu mokėti išsirinkti. Gerą daiktą kine lengviau pasirinkti, nei gerą leidinį knygyne. Kino reklamos, kritikos daug. Toks paradoksas”, – teigia kino kritikas.
