„Laaabas, drauuuge!” – kreipiuosi į tave tyčia pasaldintu balseliu, paaukštinta nata. Tokia intonacija, kokia būdinga jaunoms vakarėlių panelėms. Vienos kitas susitikusios prie baro jos pasitrina skruostais, infantiliai pacypauja, džiaugsmingai patrypčioja. „Čia mano draugė, – pristato tau Sutiktąją, o tada atsigręžia į ją: – Koks tavo vardas?”
Jaudintis dėl draugės
Ne kartą esu gvildenusi esminę draugių sampratą. Pastarąją savaitę mano ratelyje ši tema vėl buvo prikelta diskusijai, mat Akvilė, mėgstanti bičiulėms taikyti „geriausios” ir „jau nebe” draugės statusus slankiuoju grafiku, vieną dieną į mane pažvelgė be meilės.
Viskas dėl to, kad ji ir vėl užmynė ant nedarbo grėblio, o tas skausmingai kaukštelėjo kotu į trečiąją akį. Ir taip jau atsitiko, kad aš pirmoji sužinojau, jog Akvilę atleis. Bet nieko, ničnieko jai nepasakiau.
Užtat pasakiau Laurai, ir mudvi nuoširdžiai „papergyvenome” už draugę. Kas dabar bus? Kaip ji priims situaciją? Ir kodėl jai taip nesiseka? Bet gal atsakymų ji turėtų pasiieškoti savyje?
„Manau, tau visgi vertėtų jai pasakyti”, – ištarė Laura. „Tikrai ne. Juk ne aš ją priėmiau į darbą, tai kodėl dabar turėčiau pranešti apie atleidimą?” – nesutikau.
Prarastos pozicijos
Akvilė su darbdaviu atsisveikino oriai. O paskui sužinojo, kad Laura žinojo anksčiau už ją, o aš žinojau anksčiausiai visų. Šios žinios mane greituoju nubloškė iš jos patikimųjų draugių sąrašo į paskutines pozicijas.
„Akvilė, aišku, pyksta, aišku, tu jai – nebe draugė, – perdavė man Laura. – Bet, aišku, tu jai gali paskambinti ir viską išsiaiškinti.”
„Nemanau, kad skambinsiu. įširdusiam žmogui lįsti į akis – beprasmiška. Juoba kad nematau čia jokios savo kaltės”, – pasakiau aš.
Neilgtrukus elektroninių komunikacijų pasaulyje Akvilė jau kreipėsi į „visus savo draugus”, prašydama turėti ją omenyje, jei atsirastų kokių nors darbų. Po kelių dienų išgirdau: štai ji jau ir susirado naują darbelį. Pas draugę. Kuri anksčiau drauge vadinama nebuvo, bet dabar, ko gero, bus tąja pačia geriausiąja.
Šaunu, tačiau vis mąstau apie tai, kaip mudvi su Akvile elgsimės, susidūrusios kaktomuša kokioje nors fiestoje. Aš jai pasakysiu „labas”, o ji man parodys liežuvį? Ar mestelės „tu man – ne draugė”?
Kas yra draugė? Ir už kokius nuopelnus karūnuojama Geriausioji? Ar draugės gali „susidėvėti”? Argi draugystė turi galiojimo datą?
Paklausiau to į svečius užgriuvusių savo draugių – Manekenės ir Vikos. Beje, su Manekene mes pasisveikinome ypatingai, kaip tik artimi žmonės gali bendrauti. „Sveika, gražioji ponia”, – tariau aš jai. „Sveika, baisioji mano drauge!” – atsakė ji.
Paskolinti kelnaites
Užplikiau arbatos, ir mūsų mergaitiška trijulė įniko formuluoti – kas yra geriausia draugė.
„Ji paduos vandens, kai vemi”, – pirmiausia padiktavo Manekenė. „Ji nepasmerks, jei tu užmegsi romaną su vedusiu vyru”, – tarė Vika. „Jo jo, ir jei tu nuviliosi jos bachūrą, nepyks, – nusijuokė Manekenė. – Gera drauge galima vadinti tą, kuri nepyksta, nes pasitiki, kai tu koketuoji su jos vaikinu. Ir tą, kuri nekelia diskomforto, kai vakarojate trise – su tavo biču.”
„Geriausia draugė – ta, kurią myli labiau už save”, – gražiai pasakė Vika. Manekenė pagalvojusi pridūrė: „Kuriai niekada nepavydi, kad ji atrodo gražiau. Be to, jai gali atskleisti lovos paslaptis. Ir paskolinti savo „triusikus”. Aš, pavyzdžiui, Marijai vieną kartą Palangoje skolinau. Pasimaudėme – ji neturėjo sausų, tai daviau savo atsarginius, žinoma, švarius.”
„O ne! Tai labai asmeniška!” – šūktelėjo Vika. Ji labiau vertino kitus dalykus: „Tikra draugė yra ta, su kuria gali rasti bendrą kalbą ir šnekėtis kaip vakar susitikus, nors skiria 1000 km ir nesimatei 100 metų.”
„Gera draugė iš menkiausio žvilgsnio supranta, kad tau nesiseka, jai nereikia sakyti: „Žinai, man bloga” ar vaidinti, kad viskas gerai. Ji nuoširdžiai pasako „tau netinka”. Ir nepyksta, jei pasakei, kad ji priaugo svorio, – tęsė Manekenė, galop linksmai vainikuodama: – O pati geriausia draugė yra ta, kuri paskolina pinigų ir neprašo, kad grąžintum. Bet tai mistinis žmogus – Tobulybė.”
Intymios akimirkos
Svarstydama apie gerų draugių santykius, prisimenu savo senos kovų draugės Joanos mergvakarį. Tąkart mes ją – nėščią – nusivežėme į atokią sodybą, užkūrėme pirtį (budriai sekdamos temperatūrą, kad nebūtų per karšta) ir paguldžiusios švelniai nuprausėme.
Tai buvo pats gražiausias draugystės intymumas, be jokios seksualinės potekstės. Vienos mazgojo Joanai rankas, pečius, kitos – kojas, nugarą, trečios – krūtis ir sėdmenis.
Tai buvo akimirka, kai drauges Joana prisileido arčiau savų baltinių. Man tai labai įsiminė. Kaip ir Javaitienės atsidavimas sergančiai savo draugei, – ji važiuodavo į ligoninę ir gydomaisiais kremais tepdavo žaizdotas bičiulės rankas. Kaip seseriai, kaip dukrai…
Žinoma, draugystė ne vien rūpesčiu matuojama. Mergaitiškos draugių naktys irgi gali sudėti visus reikalingus taškus ant i. Arba tuos kitus – dedamus, baigiant sakinį.
Pažįstamos mergiotės
Kas dieną galime justi draugės buvimą šalia, tam nereikia žygdarbių. Bet, kaip pasakytų Laura – būtina aiškiai atskirti, kas yra tik pažįstama mergina, o kas – draugė.
Viena man menkai pažįstama jaunoji panelė neseniai atsiuntė laišką, kurio pabaigoje parašė: „Visada gerbiau tave kaip kolegę ir draugę.” Nejau tai vienas ir tas pats? Kolegė ir draugė. Aš ją vos iš matymo pažįstu! Kokios mes draugės?
Tą akimirką supratau, kodėl jai taip rūpėjo, kad į gimtadienį susirinktų visos pažįstamos žvaigždės, – mergina buvo įtikėjusi, kad tai – jos draugai. Juk kas savaitgalį kartu „ima” Vilnių… Betgi ne tas yra draugas, kuris nuperka kokteilį ir pridega cigaretę. Oi ne tas…
