Gimdymui ruošiausi, žinojau, kad tai svarbus, skausmingas ir ypatingas patyrimas, kuriam reikia nusiteikti. Tačiau visiškai neįtariau, kad pirmasis mėnuo yra ne mažiau sudėtingas. Jis neatitiko mano šviesaus įsivaizdavimo. Gyvenimas parodė, jog mano fantazijos ir liko fantazijos. Kaip dabar suvokiau, buvau nepasiruošusi bei nepasirengusi, dėl to pasimečiau ir išsigandau. O hormoninės audros nepalengvino situacijos.
Nuolat klausiu savęs ir kitų, kodėl manęs niekas neįspėjo, kad bus nelengva ir kad pirmajam susitikimui su savo vaiku bei adaptacijai prie pasikeitusio gyvenimo reikia pasiruošti. Tikriausiai anksčiau, kai vienuose namuose gyvendavo kelios kartos ir šeimos būdavo gausios, tokiems gyvenimo virsmams žmonės pasiruošdavo natūraliai – jie nuolat matydavo visus žmogaus gyvenimo etapus nuo gimimo iki mirties, dėl to žinojo, kaip tai vyksta. Šiuolaikinėje visuomenėje mes gyvename vieni nuo kitų izoliuoti, susitinkame tik darbuose, vakarėliuose, restoranuose ar svečiuose. Būname gražūs ir pasitempę. Dažniau matome vieni kitų „fasadinę” pusę, o ne tikrą gyvenimo „virtuvę”. Dėl to mažai žinome, kas iš tiesų vyksta, kai į šeimą ateina nauja gyvybė. Euforija po gimdymo tęsiasi neilgai ir reklaminė iliuzija apie 24 valandas trunkantį džiaugsmą būnant su vaiku greitai subliūkšta. Kūdikis į namus atsineša ne tik džiaugsmą, bet ir iššūkius, kuriuos tenka priimti ir įveikti, pamokas, kurias tenka išmokti. Vaiko šypsena bei gugavimas – tai tik atpildas už tuos sunkumus, su kuriais tenka susidurti. Tačiau juose glūdi gili prasmė. Ir esu gyvenimui dėkinga už šias pamokas, kurių pradėjau mokytis. Taigi, štai trys, mano manymu, pagrindinės pamokos, su kuriomis susiduria jauna mama.
Pirmoji pamoka: būti mama, reiškia išmokti džiaugtis buvimu
Pastebėjau, jog vakarais su tamsa atsėlina ir neaiškus liūdesys. Jis susijęs su kažkokia tuštuma. Peržvelgiu savo eilinę dieną namuose ir ją apibūdinti iškyla vienas žodelis „nieko”. Nesuprantu, kur dingo ši (kaip ir visos kitos) dienos, kur pabėgo laikas. Anksčiau, kai dar gyvenau tik sau, diena būdavo aiški – vakare apie jos prasmingumą man įrodydavo pastebimi mano darbų rezultatai. O dabar laikas kažkur dingsta, išbyra kaip smėlis pro pirštus. Lieka tik tas neaiškus suvokimas, kad „nieko šiandien nepadariau”. Ir su tuo „nieku” ne taip paprasta susitaikyti. Be to, pažvelgus į ateities perspektyvas, nepanašu, jog kažkas kardinaliai keisis. Kitos patyrusios mamos sako, jog reikia pralaukti bent jau pirmuosius metus, bet tai mažai guodžia.
Palikau namie vyrą su vaiku ir išvažiavau apsipirkti. Vairavau tokiu rimtu veidu, lyg skaityčiau mokslinį pranešimą rimtoje konferencijoje. Apsipirkau…tiksliau persipirkau. Ir sunkūs, vos panešami pirkinių maišai man suteikė tokį palengvėjimo jausmą – nes tai ne „nieko”, o du pilni maišai! Grįždama namo pradėjau stebėti aplinką – saulėtą orą, apšarmojusius medžius, lengvai užšalusią upę. Ir tada kilo mintis – jog „būti” taip pat svarbu, kaip ir veikti tikslingai ir rezultatyviai. Čia prisiminiau filosofą ir psichologą E.Frommą, kuris savo knygoje „Turėti ar būti” teigia, jog mums žmonėms yra būdingas giliai įsišaknijęs troškimas būti: reikšti savo sugebėjimus, būti susijusiems su kitais žmonėmis, ištrūkti iš savanaudiškumo kalėjimo. Pasak šio filosofo, buvimas – tai toks egzistencinis būdas, kai žmogus nieko neturi ir nieko negeidžia turėti. Būtiškos nuostatas žmogus laimės ieškos mylėdamas, dalydamas, aukodamas. Tačiau gyvenimas ironiškai parodo, jog realybėje ne visada paprasta pasiekti tokį buvimą. Iš tiesų būti, atsisakant to buvimo rezultato, ne taip paprasta. Tai rimtas uždavinys kiekvienam iš mūsų.
Mokėjimo būti atspindys gerai matyti mamos gyvenime. Jame telpa ir mokėjimas rūpintis, globoti, išbūti, stebėti be akivaizdaus čia ir dabar atsiskleidžiančio rezultato. Sakyčiau šiuolaikinės masinės informacijos užgriozdintos kultūros paveiktiems žmonėms ne taip lengva tai įvertinti. Juk mes įpratę prie greitų rezultatų – skambučiai „iš bet kurio Lietuvos kampelio”, tada, kada užsimanai, laiško išsiuntimas ir atsakymo gavimas „žaibišku internetu”, nuotraukos per 3 minutes, greitas maistas į namus… Vaiko užauginimas per daug išsitęsęs laike, kad būtų įvertintas kaip rezultatas. Mūsų greitoje aplinkoje vaikai auga nepakankamai greitai. Gal dėl to nemažai mamų skundžiasi, jog užeina liūdesio bangos, kai toks jos buvimas (be pastebimo rezultato) nėra vertinamas visuomenės ir jos pačios. Ne kartą girdėjau mamas, kurios pasakodamos apie savo vaikų auginimo etapą, dažnai užsimena, jog jautėsi kvailos ir nepilnavertės. Lyg tai, ką jos darytų yra tas „niekas”. Būtent šis reiškinys atskleidžia, kiek mūsų į tikslą bėgančioje visuomenėje netoleruojamas buvimas, o kartu su juo mažai puoselėjamas ir tikrasis motiniškumas. Galbūt dėl to kiekvienai mamai nelengva išmokti šią pamoką – vertinti laiką, kuris yra skirtas auginti savo vaiką ir kuris yra pilnas tikro buvimo. Kuo mama lengviau priima ir pati sugeba įprasminti šį laiką, tuo mažiau ji blaškosi viduje, galvodama, kad užsiiminėja „niekais”.
Antroji pamoka: mylėti – tai sugebėti atsisakyti savęs
Kaip teigė minėtasis E. Frommas, mūsų „aš” yra svarbiausias nuosavybės jausmo objektas, nes jis apima daug daiktų: mūsų kūną, vardą, socialinę padėtį, nuosavybę, mūsų požiūrį į save ir tą įvaizdį, kurį galėtume sukurti kitiems. Kas esu aš? Aš save suvokiu, kai valdau, kontroliuoju, veikiu savo laiką, kai nusprendžiu padaryti darbą ir padarau jį, kai matau jo rezultatą, kai planuoju, kai apsisprendžiu kažkokiai veiklai. Geriausias mano buvimo įrodymas – tai mano nuveikti darbai ir mano kūrybos rezultatai. Jie nebūtinai turi būti konkretūs ir materialūs. Tačiau jie turi būti.
Meilė vaikui verčia atsisakyti ne tik greito rezultato, tačiau ir kontrolės, gebėjimo planuoti, numatyti ir taip jausti, jog valdai savo gyvenimą. Kitais žodžiais tariant – vaikai moko mus peržengti savojo „aš” ribas. Deja, atsisakyti savojo „aš” nėra taip paprasta kaip atrodo. Kyla mintis apie tarnystę – gal dėl to ji tokia sudėtinga, nes tada atsiduodi kitam, atiduodi savo galią, kontrolę. Čia nekalbu apie nesveikus vergavimus, o daugiau apie galėjimą atsiduoti aukštesniems dalykams, nei „aš”.
Prisiminiau pasakas ir mitus (kuriose atsispindi pagrindiniai psichinio gyvenimo dėsningumai), kur pagrindiniam veikėjui ar herojui tenka tarnauti ir atlikti tam tikras užduotis, kad galėtų tęsti savo kelionę ar gautų, ko nori. Tai ir Žalčių karalienė, kuri turėjo suverpti nesuverpiamą šilko kuodelį, sunešioti nesunešiojamas kurpaites arba iškepti ragaišį be indų, tai ir meškos trobelėje atsidūrusi mergaitė (pasakoje „Lokio pati”), turinti kas vakarą virti meškai valgyti. Tikriausiai ne veltui daugelyje pasakų bei mitų pagrindiniam veikėjui tenka tarnauti, idant atlikęs tam tikras užduotis ir išmokęs pamokas galėtų tęsti savo kelionę. Mituose herojus yra tas, kuris sugeba atiduoti savo gyvenimą kažkam, kas yra didesnis, svarbesnis nei jis pats. Herojiškame veiksme visada yra pasiaukojimas. Ir vidine prasme – simbolinis herojaus kelias mituose – tai pirminio savęs supratimo netekimas, savo saugumo, savęs praradimas, savęs atsidavimas. Psichologine prasme herojaus kelionė – tai sąmonės pokytis, perėjimas iš vienos psichologinės būsenos į kitą, tai brendimo procesas. Tame slypi tiesa, kad virsmas, asmenybės augimas, perėjimas į kitą savo vystymosi etapą turi prasidėti nuo mokėjimo atsisakyti savęs. Kaip teigia socialinių mokslų daktarė bei psichologė-psichoterapeutė G. Gudaitė savo knygoje „Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose”: „kūrybos procesas neįmanomas be aukos, kuri reiškia ir savęs atidavimą, ir atsiskyrimą, ir senųjų formų suardymą”. Ji teigia, jog ego augimas aukojantis reiškia sąmoningą pasirengimą atiduoti, atsisakyti, paaukoti. Šis patyrimas leidžia išmokti vieną iš pagrindinių pamokų – mylėti.
Vaiko gimimas, rūpinimasis juo skatina motiną išmokti atsisakyti savojo „aš”, peržengti savojo „aš” ribas ir taip mokytis tikrai mylėti, o per tai ir tobulėti. Kaip teigia E. Frommas: „Dėl savo altruizmo ir nesavanaudiškumo motinos meilė gali būti laikoma aukščiausia meilės išraiška ir švenčiausiu emociniu ryšiu.”
Motinos kasdienybėje savęs atsisakymas, prarandant kontrolę ir valdžią savo laikui, veiklai, atsiskleidžia labai paprastais, bet dėl to nemažiau reikšmingais momentais. Tiesiog negali nieko planuoti. Vaikas sugriaus bet kokias iliuzijas apie tai, kada kas bus, kada ką galėsi daryti. Juk ir dabar rašau ir nežinau, kurį momentą man teks stotis ir bėgti prie šaukiančios dukrytės. Kiekvieną vakarą nežinai, kokia laukia naktis, kiekvieną rytą nežinai, kokiai dienai ruoštis, kokius darbus planuoti. Tai puiki erdvė įsitikinti, jog „kiaulystės dėsniai” tikrai egzistuoja – paimi knygą ir po pirmų sakinių ją tenka padėti, nueini pasnausti ir tik tą momentą, kai saldžiai užsnūsti ir pasineri į sapną – tenka keltis, kai pilvui gurgiant ir mintims sukantis apie skanų maistą tenka atidėti jo gaminimą kelioms valandoms, arba neištvėrus pasitenkinti avižiniais dribsniais.
Esu girdėjusi, jog kai kurios mamos lengvai pereina į tokį gyvenimo ritmą. Lenkiu prieš jas galvą. Man ne taip lengva atsisakyti ir priprasti prie šio naujo buvimo. Tačiau tas sunkumas neužslopina jausmo, jog pereiti tokį etapą labai svarbu einant tobulėjimo keliu. Tame slepiasi gili tiesa ir galia – sugebėti atiduoti tai, be ko gyventi yra sunku, sugebėti atsiduoti kitam, sugebėti praplėsti savąjį „aš”. Berašant iškilo vandens vaizdinys, jo galia ir yra aptakumas. Vanduo aptekėdamas gali labai toli nutekėti, jis savo minkštumu griauna sienas ir užkardas. Ne veltui motinystė ir moteriškumas dažnai siejami su vandens simboliu. Juk moteris eidama į santuoką išteka. Buvimas šeimoje yra moters tekėjimas. Toks tapsmas reikalauja daug valios ir pasitikėjimo ne tik savimi, bet didesniais už mus dėsniais, pasitikėjimo, jog atsiduodant, manasis „Aš” neišnyks, o tik praturtės. Juk tam, kad atrastum, dažnai tenka prarasti.
Trečioji pamoka: kelias į brandą – atrastas vidinis žinojimas.
Gimus dukrytei, mums abiems tai buvo pirmas susitikimas – man tai pirmas vaikas, jai – pirmas buvimas šitame pasaulyje, kuriame viskas kitaip, nei mamos pilve. Ir akivaizdu, jog viskas nauja, nežinoma, baisu – prausimasis, valgymas, verkimas. O visiems aplinkiniams tai buvo puiki terpė atskleisti savo žinias apie naujagimius. Patarimų lavina – būtent su tuo teko susidurti. Pradžioje, kai viskas taip neaišku ir atrodo sudėtinga (kai net vakarinis maudymasis būdavo kaip didelis žygdarbis) bandžiau remtis tais gausiai nurodymais. Tačiau greitai įsivyravo sumaištis – kuriuo patarimu pasinaudoti, kai vienu metu gauni visiškai priešingus, nesuderinamus nurodymus? Kuo pasitikėti gydytoja ar drauge, vyru ar savo mama, vienu ar kitu straipsniu? Ir kiekvieną kartą, kai gaudavau atsakymą į klausimą „ką man daryti?”, vis mažiau žinojau, kaip elgtis. Kol galiausiai pasakiau „Stop”. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, uždariau savo kambario duris, likom mes abi viena su kita ir pradėjome mokytis gyventi taip, kaip mums yra geriausia. Tada supratau, jog kiekviena mama turi vidinį žinojimą, kaip būti su savo vaiku. Niekas kitas negali nurodyti, to atskleisti. Tik ji pati – pasiremdama savo nuojauta, jausmais, kurie kyla ne iš perskaitytų knygų (nors tokio žinojimo vertės visiškai nenoriu nuneigti), ne iš išgirstų patarimų, o iš ten, kur slypi per nuojautą ateinantys dalykai, kur glūdi per amžius užkoduota archajiška motinų patirtis, kuri nėra sąmonės, proto, logikos objektas.
Motinystė provokuoja keistis ir subręsti. Viena iš brandaus žmogaus savybių – gebėjimas išsilaisvinti iš autoritetų (tėvų, mokytojų ar kitų „didelių ir svarbių” žmonių) ir išmokti remtis savimi. Kaip teigė žymus psichologas K. Rogersas, mes dažnai paaukojam savas vertybes vardan tų, kurios yra teigiamai vertinamos aplinkos ir tada gyvenam ne pagal savo vidinius poreikius, o pagal tai, ką mums sako aplinka. Toks savęs ir pasaulio vertinimo perkėlimas į išorę, kada pradedame save ir pasaulį vertinti ne pagal savo vidų, o pagal išorinius, kitų žmonių mums primestus vertinimus, priveda žmogų prie krizės, nepasitikėjimo savimi ir sukelia silpnumo jausmą. Tai nepadeda žmogui tapti harmoninga asmenybe, tai trukdo patirti save. K. Rogersas teigė, jog universalios vertybės iš ties egzistuoja, tačiau jų nėra kokioje nors moralėje ar ideologijoje – jos yra pačiame žmoguje, jo paties gyvenimo autentiškame patyrime. Tai nereiškia, jog brandus žmogus ignoruoja kitų žmonių patirtis. Jis gali gerbti, didžiuotis, klausyti kitų, tačiau tie „kiti” nebebūna neklystantys dievai, kurie apriboja asmenybės potencialą. Taigi, būnant mama bandymas remtis išorine informacija yra mažai vaisingas. Dažniausiai tai tik suvelia, suerzina. Motina turi vidinį žinojimą. Buvimas mama provokuoja moters asmenybę išmokti atrasti tą žinojimą savyje. Manau tai vienas iš subtiliausių motinystės momentų – leisti sau pripažinti, patikėti, atrasti ir nebijoti pasinaudoti savo „motinišku instinktu”.
Tokio vidinio žinojimo atradimas veda asmenybę link darnos ir visybiškumo. K. Rogersas apie tai rašo, jog asmenybės yra holistinė – žmogus visada elgiasi kaip integruotas organizmas ir jo visybiškumą negalimą suvesti į atskirų dalių sudėtį. Asmenybė yra kur kas daugiau nei savo dalių suma. Besivystydamas ir tapdamas asmenybe, žmogus ima vis labiau suprasti, jog jam verta pasikliauti savuoju organizmu ir jog būtent jis yra tinkamiausia priemonė, kuri gali padėti atrasti savo elgesio būdą sudėtingose situacijose. K. Rogerso nuomone, mes turime leisti, jog mums vadovautų mūsų organizmas ir nurodytų tai, kas yra vertinga. Mes turime tikėti savimi, tuo, ką jaučiame ir kas kyla natūraliai. Tik tada atsiranda vidinė asmenybės harmonija. Brandus žmogus jaučia save pilnai – su savo jausmais, protu, pojūčiais, mintimis, nuojautomis.
Deja, savo aplinkoje neretai stebiu žmones, kurie atskiria „save nuo savęs” – suvokia save tik per protą, sąmonę, visiškai nutraukdami ryšį su savo kūnu, pojūčiais, jausmais, su visais tais klodais, kurie nėra pavaldūs sąmonei. Taip prarasdami ryšį su savimi, su tuo, kas yra mūsų asmenybės centras, kas leidžia pajusti, jog turime gilų ryšį su mūsų protėviais.
Tuo tarpu kiekviena būsima mama jau neštumo metu gali patirti, jog ji sąmoningai tik sukuria palankią terpę vystytis joje užsimezgusiai gyvybei. Visą kitą darbą atlieka jos organizmas, kurio žmogus pilnai niekada ir nesuvoks, kad ir kiek tobulėtų medicina bei mokslas. Kūnas turi žinojimą, kuris yra nepasiekiamas mūsų protui. Besilaukiančiai moteriai belieka tik stebėti joje vykstantį stebuklą, jausti kaip joje bręsta nauja gyvybė, kaip randasi tai, ko ankščiau nebuvo. Tai akivaizdus įrodymas, kad protas, sąmonė tik kiekvieno žmogaus ledkalnio viršūnė. Mumyse slepiasi tokie asmenybės klodai, kurių buvimą galime tik nuspėti, stebėti jų pasireiškimą ir pripažinti, kad tai, ką aš žinau, ką veikiu ir kontroliuoju – tai tik maža dalis manęs. Kartu ateina ir gyvenimo paslapties suvokimas. Šis dalyvavimas gyvenimo mistikoje leidžia kiekvienai motinai išplėsti savęs suvokimą, tapti pilnesnei asmenybei, ieškoti savo centro, kuris apimtų ne tik tai, ką žinau, matau ir ką veikiu.
Vaiko auginimas – didelis iššūkis. Galima netgi pasakyti, jog šis etapas „įmeta” į krizę, priverčia išmokti pamokas ir per tai augti. Anksčiau net nereaguodavau į tokias nuvalkiotas frazes – kad vaikai mūsų ateitis, tai mūsų didžiausias turtas. Bet dabar turiu prisipažinti, jog pradedu pajusti jų pirminę prasmę. Kai žiūriu į savo vaiko šypseną, jaučiu manyje užgimstančias naujas jėgas. Mokslininkai neseniai paneigė nuostatą, jog nėštumas, gimdymas ir vaiko auginimas sekina motinos organizmą. Iš tiesų yra nustatyta, kad po tokio „patyrimo”, jei viskas vyksta sklandžiai, moters organizmas atjaunėja, jame atsiranda naujų rezervų. Tikriausiai tas pats vyksta ne tik su moters kūnu, bet ir su psichika. Naujos gyvybės atėjimas į šį pasaulį sužadina vidines moters galias, skatina bręsti, keistis ir augti kaip asmenybei, prarasti ir taip naujai atrasti save. Vaikai leidžia mums prisiliesti prie gyvenimo stebuklo, ir tie, kurie lieka atviri tam stebuklui – pasikeičia.
