Ir šiomis dienomis galima aptikti išlikusių senovinės lietuvių gydybos pėdsakų, kuriuos įvairiais mūsų istorijos tarpsniais paliko aiškiaregiai, raganos, žyniai ir kiti neįprastų galių žmonės, kurių paslaugomis, o ypač gebėjimu gydyti, naudojosi net ir valstybių valdovai.
Pasak istoriko Kęstučio Kasparo, nors tikėjimas ateitį lemiančiais ženklais ar niekuo nepagrįsta pažiūra į ką nors yra vadinami prietarais, tačiau nemaža dalis visuomenės jais tiki ir dabar, o neišgydomos ligos verčia prisiminti senovinius gydymo būdus.
Kaip šiandien įprasta susirgus kreiptis į gydytoją, taip senovėje, iškilus vočiai ar įkandus gyvatei, buvo prašoma užkalbėtojo raganiaus pagalbos. Taip buvo gydoma tūkstančius metų, nes mokslinė medicina atsirado tik nuo XIX a. vidurio. Lietuva pirmuosius savo gydytojus parengė tik XX a. pirmoje pusėje.
Barbora Radvilaitė, anot K.Kasparo, ir tapo senovinės lietuvių gydybos veiksmingumo pavyzdžiu.
Barbora šaukėsi užkalbėtojų
Žygimanto Augusto mylima žmona Barbora po persileidimo Dubingiuose ir po karūnacijos Krokuvoje 1550 m. gruodį sunkiai susirgo. Daugelis tada įtarinėjo, ar ne karalienė Bona Sforca, Žygimanto Augusto motina, įsakė nunuodyti taip nemylimą marčią?
Įtarinėjama iki šių dienų, tačiau yra žinoma, kad pusmetį sunkiai sirgusios Barboros liga nepriminė jokių anuomet populiarių nuodų poveikio. Nesirgo ji ir vadinamąja prancūziška liga – ano meto gydytojai būtų tuoj atpažinę sifilį ir paskyrę gydymą. O štai prieš moterišką Barboros ligą gydytojai, nieko apie tai neišmanę, buvo bejėgiai.
Tuomet pačios Barboros paakintas Žygimantas Augustas nutarė ieškoti burtininkų pagalbos.
Radvilos atsiuntė užkalbėtojas
Pasak K.Kasparo, Barbora išaugo tokioje kultūrinėje aplinkoje, kurioje buvo pripažįstama paslaptingųjų jėgų galia. Burtų griebdavosi net jos motina. Nenuostabu, kad karalienė mėgino gelbėtis per žiniuones, su kuriomis susidurdavo nuo vaikystės.
„1551 m. vasarį Žygimantas Augustas kreipėsi į Radvilas, kad šie Lietuvoje surastų ir atgabentų į Krokuvą kokią nors bobutę, kuri mokėtų atkerėti Barborą. Radvila Rudasis atsiuntė vieną užkalbėtoją, o Juodasis – net tris. Visos jos išmanė ir moteriškąsias ligas”, – priminė istorikas.
Galima buvo išgelbėti?
Kerėtojų iš Lietuvos pagalba buvo efektyvi – kovo 6-ąją pratrūko karalienę kamavusi votis. Barboros sveikata po to pastebimai pagerėjo. Anot K.Kasparo, tai patvirtina teiginį, kad užkalbėjimai ir užkeikimai teigiamai veikia dvasinę ir fizinę ligonio būklę, ypač jei tas ligonis tiki tokios gydybos veiksmingumu.
Deja, užkalbėtojoms iš Lietuvos nebuvo leista ligonę gydyti žolynais ir gyvačių bei kitų roplių nuodais. Vos tik karalienės sveikata pasitaisė, žiniuonių iš Lietuvos paslaugų buvo atsisakyta. Toliau Barborą gydyti vėl buvo patikėtas bejėgiams gydytojams.
Nors dabar vyrauja nuomonė, kad Barbora mirė nuo gimdos ar jos kaklelio vėžio, tai galėjo būti ir nepiktybinis auglys, pratrūkęs votimi, ir komplikacija po persileidimo. Yra žinoma, kad Barbora labai blogai pasijuto po šokių Vavelio pilyje.
Be tinkamos priežiūros galėjo kilti karalienę apėmusi vidaus organų infekcija. Greičiausiai dėl jos karalienės kambaryje tvyrojo nemalonus kvapas, ką liudija istoriniai šaltiniai. Bjaurų kvapą sergančios Barboros kambaryje galėjo ištverti tik ją labai mylėjęs Žygimantas Augustas, kuris budėjo prie ligonės iki paskutinės jos gyvenimo akimirkos.
Barbora mirė ant karaliaus rankų 1551 m. gegužės 8-ąją.
Vanduo, pagonybė ir cholera
Barbora karaliaus dvare buvo vadinama apkerėjusia karalių burtininke, o Lietuva – tamsių prietarų šalimi. Didžiausio prietaringumo simboliu Lenkijoje buvo laikomas lietuvis karalius Jogaila.
Pasak K.Kasparo, Jogaila net ir po krikšto iki gilios senatvės kiekvieną savaitgalį šiurpindavo dievobaimingus karališkuosius Vavelio rūmus, žingsniuodamas su permestu per petį rankšluosčiu į pirtį. Viduramžių Europa tuo metu gausiai šlakstėsi prancūziškais kvepalais, kad prislopintų neprausiamo kūno kvapą – praustis pirtyse buvo tiesiog nepadoru, pagoniška. Maža to, prausimasis buvo laikomas prietaru, kurį reikėjo raute rauti ir iš senosios pagonių kultūros.
Anot istoriko, kai mūsų tauta visgi nustojo praustis, prasidėjo maro, choleros epidemijos, ir kaipmat į pagoniškų dievybių tarpą įsigrūdo Kolera, apie kurią iki Lietuvos krikšto niekas nebuvo girdėjęs. Tad paprasta istorinių faktų ir jų priežasčių analizė parodo ne vieno mums svetimo prietaro absurdiškumą (pavyzdžiui, praustis yra negerai, pagoniška), nuima neigiamą atspalvį nuo ikikrikščioniškajame tikėjime mūsų valstybės teritorijoje gyvenusių ypatingomis galiomis ir žiniomis apdovanotų žmonių.
Stebuklingos vaidilučių galios
Pasak vieno žymiausių Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikų Mato Pretorijaus, dalis mūsų teritorijoje gyvenusių ypatingų galių įvairių sugebėjimų vaidilučių buvo susijusios su žmonių ir gyvulių gydymu.
Pavyzdžiui, vaidulučiai kraujučiai iš to, kaip bėga gyvulių ar žmonių kraujas, galėjo apibūdinti jų sveikatą, pasakyti lemtį, o pagal kraujo skonį – ar žmogus sveikas, ar netrukus susirgsiąs. Dar XVII a. lietuviai kraujučiai nuleisdavo žmonėms kraują, statė kraujasiurbes taures. Daivos Vaitkevičienės parengtoje knygoje „Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės” pateikta keliasdešimt su krauju susijusių užkalbėjimų.
Vaidulučiai pustonys savo kvėptelėjimu galėjo išgydyti žaizdą arba dar labiau jai pakenkti (rezultatas priklausė nuo tikslo). Pustonių papūtimas būdavo labai paveikus – ligonis tuoj pajusdavo žaizdos skausmą mažėjant ar didėjant net ir tuomet, kai šie vaidulučiai papūsdavo tik į skarelę, ant kurios būdavo lašelis kraujo iš ligonio žaizdos.
Vaidulučiai seitonys gydydavo žmones, užrišdami ligoniui amuletą – seitą. Jį nuėmę, seitonys išpranašaudavo sergančiajam gyvenimą arba mirtį. Žaltonys apie ligonio būklę spręsdavo iš žalčio elgsenos, o žolininkai – gydydavo žolynais be jokių burtų.
Žinojimo esmė
Šiandien senosios žinios, paverstos prietarais, išmiršta. „Suvokti ir priimti senąją lietuvių pasaulėjautą dabar labai sunku, nes mes per mums uždėtus scholastikos akinius regime tik dogmas, nepastebėdami aplinkui nuostabių galių, kurių žinojimas glūdi kiekviename iš mūsų. Kuris labai norės, tas tą žinojimą ir perpras”, – reziumavo žinias apie senąją lietuvių gydybą K.Kasparas.
Istorikas priminė mūsų dienas pasiekusias žinas apie ypatingų galių vantų karalienę „trejos devynerios” ir jos paslaptį, kurią turėtų žinoti kiekvienas geras pirtininkas. Ši vanta sudaroma iš šakelių, kurios laužomos nuo pasitaikiusių einant mišku augalų. Taip elgiantis nedaroma žalos gamtai, o pirtyje kūnas pats pasirenka, kokia vantos šakelė jam reikalinga.
„Taip ir mes turėtume siekti savo dvasinės ir fizinės darnos, nedarydami žalos aplinkai, paimdami iš jos tik tai, kas būtina ir naudinga. Tai švento Žinojimo, kuris lydi žmogų per tūkstantmečius, esmė”, – įsitikinęs K.Kasparas.
