Socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės svarstymai, kad iki 2030-ųjų Lietuvoje turėtų nebelikti vaikų namų, 30 vaikų išauginusiems ir 17 tebeauginantiems šeimynos tėvams kelia šypseną, rašoma dienraštyje „Lietuvos žinios“.
Nepriklausomybės atkūrimo priešaušriu Panevėžio rajone bedalius vaikus glaudžiančią šeimyną įsteigę Gražina ir Vidantas Grigaliūnai gerai prisimena po kelerių metų skambėjusias jau laisvos Lietuvos valdžios kalbas, esą vaikų namų mūsų šalyje tikrai nebebus praėjus keliolikai metų. Kadangi taip neatsitiko, o globos įstaigose gyvenančių vaikų tik padaugėjo, Grigaliūnams visiškai neatsakingi atrodo dabartinės socialinės apsaugos ir darbo ministrės A. Pabedinskienės teiginiai. Juoba kad pačių šeimynų padėtis nėra pavydėtina.
„Išlaikyti šeimyną tampa vis sunkiau ir finansiniu, ir biurokratiniu požiūriu. Esant tokiai situacijai rasis mažiau žmonių, kurie ryžtųsi padėti svetimiems vaikams išeiti į suaugusiųjų gyvenimą“, – įsitikinusi G. Grigaliūnienė.
Įvardyti paslaugos teikėjais
Darbas be laisvų savaitgalių, be atostogų ir suvokimas, kad užsidirbsi tik minimalią pensiją. Taip G. Grigaliūnienė apibūdina savo, kaip šeimynos motinos, kasdienybę. Negana to, moteriai skaudu, kad dokumentuose, pagal kuriuos jai mokamas atlyginimas, jiedu su vyru įvardyti ne mama ir tėčiu, net ne globėjais, o paslaugos teikėjais bei ugdymo proceso dalyviais.
Už tai, kad dalyvauja šiame procese, Grigaliūnai kas mėnesį gauna kiek mažiau nei 1500 litų. Iš šios sumos dar išskaičiuojami mokesčiai. Kiekvienam šeimynoje ugdomam vaikui valstybė moka po 1040 litų, o Grigaliūnai turi kruopščiai atsiskaityti, kur tuos pinigus išleidžia. „Dieną žaidžiu su vaikais, gaminu jiems valgį, padedu ruošti pamokas, o naktį, vaikams sumigus, sėdu tvarkyti buhalterijos“, – dienraščiui pasakojo moteris. Ji pasidžiaugė, jog kadaise įgijo buhalterės specialybę, ir tai jai labai praverčia auginant šeimynos vaikus.
V. Grigaliūnas pabrėžė, kad jiems dar pasisekė, nes kuriantis šeimynai Panevėžio rajono savivaldybė šalia jų turimo namuko pastatė 300 kvadratinių metrų pastatą, skirtą vaikams gyventi.
„Dabar nei valstybė, nei savivaldybės nebeturi pinigų tokioms statyboms, nors kuriant šeimyną reikalaujama, kad vaikai gyventų erdviai“, – guodėsi inžinieriaus statybininko specialybę įgijęs vyras. Tačiau jis džiaugėsi kadaise įgytą namą šiemet padidinęs, tad jame gali lankytis Grigaliūnų jau išauginti ir atskirai gyvenantys vaikai.
Didžiulis išbandymas
24 metus gyvuojančiai šeimynai, anot G.Grigaliūnienės, kone pusę to laiko tekdavo įrodinėti, kad ji įkurta ne pasipinigauti iš vaikams mokamų pašalpų. „Girdėjome nemažai replikų, kad įkūrėme vaikų fermą, duodančią mums pelną. Tačiau vėliau pamatę, kad neturtėjame, o visus pinigus išleidžiame vaikų labui, aplinkiniai į mus pradėjo žiūrėti palankiau“, – pasakojo moteris.
Ji pabrėžė, jog retam žmogui suprantama, kad galima išties mylėti svetimus vaikus ir kad jie tampa tokie pat brangūs kaip savi. Tačiau auklėti svetimą vaiką, anot šeimynos mamos, nepalyginti sunkiau. „Prisiimtiems vaikams reikia rodyti gerokai daugiau kantrybės nei saviems, su jais tenka būti daug švelnesniems, jautresniems. Tai didžiulis išbandymas žmogui“, – kalbėjo G. Grigaliūnienė.
Jos vyras prisiminė, kad šeimynai įsikūrus itin reiklūs ir perdėm įstatymo raidės žiūrintys buvo vaiko teisių apsaugos specialistai. Jie nuolat reikalavo, kad šeimynoje nebūtų daugiau nei leistina vaikų. „Tačiau juk būna taip, kad iš vienos šeimos pas mus patenka net šeši neprižiūrėti vaikai, o jau sykį atskirtiems nuo tėvų išsiskyrimas vienų su kitais jiems būtų itin skaudus“, – pažymėjo V. Grigaliūnas. Šiuo metu šeimynos tėvai ugdo aštuonis vaikus, kuriems suteikta nuolatinė globa, ir devynis laikinai jiems patikėtus vaikus.
Negautų labdaros – skurstų
„Žmonės turėtų žinoti ir tai, kad retas į vaikų namus ar šeimynas patenkantis vaikas neturi raidos sutrikimų, daugybės įgimtų ligų. Tad šeimynų tėvams būtina suprasti, jog pasiimtus vaikelius reikės itin uoliai motyvuoti, kad jie norėtų ko nors siekti gyvenime, reikės ilgas valandas sėdėti padedant ruošti jiems pamokas“, – kalbėjo G. Grigaliūnienė.
Ji teigė, jog labai dažnai šeimynai patikėti nebemaži vaikai neturi jokių higienos įgūdžių. Būta atvejų, kai atvežti mažieji žmogučiai bandydavo atimti šuniui ar katei patiektą maistą, nes savo namuose tuo ir maitindavosi.
„Ar įsivaizduojate, kiek sunkaus darbo reikia įdėti, kol tokius vaikus išmokai socialumo?“ – klausė G. Grigaliūnienė. Dar ir dabar prisimena vieno ministrų jai, pasiskundusiai, kad laukia itin maža pensija, pateiktą pasiūlymą eiti dirbti. „Valdžia mūsų triūso nelaiko darbu, tad nemano, kad už jį reikėtų deramai atlyginti“, – nuoskaudų neslėpė moteris.
G. Grigaliūnienė pabrėžė, kad nuo pat įsikūrimo šeimyną įvairiais daiktais, o kartais ir pinigais paremia labdariai iš Švedijos. „Jei ne jie, tikrai skurstume“, – sakė ji.
