Rawpowders

Šeimos ginčų verpetuose: kai emocijos ima viršų, padėti gali nešališkas mediatorius

Šeimos ginčai

Taikus šeimos ginčas, taikios skyrybos bendru sutarimu ir rūpinimasis vaikais, pasidalijus atsakomybes po skyrybų bendradarbiaujant – skamba neįtikėtinai? Ir vis dėlto specialistai, padedantys sutuoktiniams ir šeimoms uždaryti konflikto ratą, išsinešti geresnę santykių kokybę bei naujus susitarimus dėl vaikų priežiūros, dažniau nei numanome, pasiekia rezultato, kai laimi visos pusės. Praktikė psichologė-mediatorė prof. dr. Jolanta Sondaitė tikina, jog taikiai išspręsti šeimos ginčus yra įmanoma. Maža to, bet kurio amžiaus vaiko emocinis ir psichologinis saugumas, garantuojantis brandų asmenybės vystymąsi, net ir tėvų skyrybų atveju, gali būti užtikrintas.   

  • Kaip dažnai tenka įsitraukti, kaip mediatorei, sprendžiant šeimų ginčusLietuvoje?

Atvejų, su kuriais dirbu, turiu nuolat. Ir tai nebūtinai skyrybų situacijos, kaip daugeliui gali atrodyti. Pavyzdžiui, jau išsiskyrę žmonės nesutaria dėl vaikų išlaikymo ar matymosi su jais tvarkos; vienas iš tėvų nusprendžia keisti gyvenamąją vietą ir dėl to reikia naujai aptarti ir patvirtinti pasimatymų su kitu tėvu, seneliais dažnumą. Esama ir atvejų, kai suaugusieji vaikai, studijuodami arba kai priklauso teisiškai, kreipiasi dėl išlaikymo priteisimo.

Didesnis nei įprastai kreipimųsi dėl santuokos mediacijos paslaugų skaičius buvo per pirmąjį pandemijos laikotarpį. Iškart atkreipiu dėmesį, jog atėjo tos poros, kurios išgyveno krizes, bet nenorėjo skirtis.

  • Patikslinkite, kuo skiriasi mediacija ir poros psichoterapija?

Iš tikrųjų yra nemažai panašumų: abiem atvejais gilinamasi į poros dalyvių poreikius, ieškoma naujų susitarimų, kurie patenkintų abiejų sutuoktinių poreikius. Mediacija yra orientuota į konkrečių problemų išsprendimą, o psichoterapijoje tikslingiau dirbama ties santykių kokybės gerinimu, savo ir kito ribų santykyje geresniu supratimu. Mes, mediatoriai, naudojame skirtingus mediacijos modelius: vieni yra labiau orientuoti į iššūkio, ginčo išsprendimą, o kiti – labiau į santykių kokybės gerinimą. Aš įprastai šalia einamųjų problemų sprendimo, tarpininkauju poroje esantiems žmonėms padėdama išgirsti ir geriau suprasti vienam kitą. Tada ir poros sąveika keičiasi – nuo nesutarimų pereinama prie išklausymo, supratimo, tarimosi.

  • Ar yra kokie nors reikalavimai, rekomendacijos šeimai spręsti konfliktą su mediatoriaus pagalba? Ar mediacija – neteisminė ginčų sprendimo procedūra, pasirinkimo dalykas?

Lietuvoje visuose be išimties šeimos ginčuose mediacija yra privaloma. Išskyrus kelias išimtis: kai kreiptis į teismą dėl ginčo sprendimo siekia smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, o kita ginčo šalis yra galimas smurtautojas ir yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, susijęs su smurtu artimoje aplinkoje, arba teisme nagrinėjama byla, susijusi su smurtu artimoje aplinkoje, arba yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje, arba yra pateikta įstatymų nustatyta tvarka įgalioto teikti specializuotą kompleksinę pagalbą subjekto pažyma apie specializuotos kompleksinės pagalbos teikimą asmeniui dėl galimai patirto smurto artimoje aplinkoje. Bet jei nukentėjęs asmuo nori, gali kreiptis dėl mediacijos. O visi kitiems – privaloma.

Jeigu bent vienas asmuo arba abu kreipiasi į teismą dėl šeimos ginčo sprendimo, jie privalo pristatyti pažymą, kad jau pasinaudojo privalomos mediacijos paslauga. Mediacijos paslaugas teikia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba privačiai dirbantys mediatoriai.

  • Kiek dėmesio mediacijos procese yra skiriama vaikų poreikiams ir interesams? Ar taikių sprendimų paieškos šeimos ginčuose yra tik suaugusiųjų reikalas?

Vaikus ir jų nuomonės išklausymą stengiamės įtraukti visada. Kartais netgi mediacijos proceso tiesioginis tikslas yra vaiko poreikiai. Pavyzdžiui, besiskiriantys tėvai yra konsultuojami, kaip kalbėtis apie skyrybas su vaikais, kaip išklausyti jų nuomonę dėl tolesnės buities organizavimo lūkesčių. Dar esama tokių situacijų, kai vaikas vienam iš tėvų sako vieną nuomonę, o kitam – kitą. Prasideda pirmosios manipuliacijos tėvais ar bandymas įtikti. Tuomet vertingiau, kad nešališkas asmuo išklausytų vaiko nuomonę ir vaikas, nejausdamas viduje lojalumo konflikto, pasakytų, ką jaučia ir ko iš tikrųjų nori.

Ne kiekvienas mediatorius gali vesti pokalbius su vaikais. Tam reikalingos vaikų psichologijos žinios. Kaip sprendžiame situaciją? Nebūtinai pats mediatorius turi kalbėtis su vaiku – galima įtraukti vaikų psichologą, galima išklausyti su vaiku jau bendravusius atvejo vadybininką, socialinį darbuotoją ar vaikų teisių apsaugos specialistą. Kiekvienos šeimos situacija skiriasi jautrumu ir ilgalaikiškumu. Jei šeima yra konfliktiška, vaikas jau bus turėjęs daug pokalbių.

Bet kuriuo atveju – ar mediatorius pasikalbėtų pats su vaiku, ar su kitais specialistais, turinčiais reikalingos tikslingos informacijos, situaciją galiausiai aptaria su tėvais, įvardina, kaip vaikas jaučiasi.

Ir vis dėlto esminė sąlyga įtraukti vaiką į mediacijos procesą – abiejų tėvų sutikimas. Jeigu nors vienas iš tėvų nesutinka, kad su vaiku kalbėtųsi trečiasis asmuo, mediatorius savo nuožiūra to daryti negali. Tai ne išskirtinai Lietuvoje galiojanti įstatymo nuostata – daugelyje Europos Sąjungos šalių galioja tokia nuostata.

  • Ką pastebite sutikdama vaikus šeimos ginčo ar skyrybų atvejuose – kaip jie tai išgyvena? Kokios asmenybinės ir psichologinės problemos gali atsirasti vaikui, išgyvenančiam „triukšmingas“, t.y. konfliktiškas tėvų skyrybas?

Konfliktiškos skyrybos, triukšmingi santykiai, kurie tęsiasi ir po skyrybų, praktiškai vaikams prilygsta fizinio ir psichologinio smurto poveikiui. Įtaka vaiko raidai priklauso nuo jo amžiaus ir asmenybės tipo.

Dažnai stebiu pasitaikant vadinamą lojalumo konfliktą. Kaip tai pasireiškia? Vaikas, tarkime, labai nori įtikti ir patikti abiems tėvams. Tačiau kai tėvai kovoja, žodžiuojasi, kaltina vienas kitą, vaikas viską girdi, išgyvena dviprasmiškus jausmus. Vaiko psichologinė būklė atsiliepia imuninės sistemos būklei: vaikas pradeda dažnai sirgti. Vaikas, bėgdamas nuo tokios situacijos, gali  atsisakyti bendrauti su vienu iš tėvų. Tačiau tai nėra adaptyvu. Jis ir suaugęs būdamas, bandys „pabėgti“ nuo konfliktų, o ne spręsti juos.

Kitas dažnas vaikų elgesys tėvų konfliktų ar skyrybų atveju – bandyti užimti pasitraukusio tėčio arba mamos rolę. Tai pasireiškia neproporcingai padidėjusiu rūpesčiu tenkinant „nuskriausto“ tėčio arba mamos fizinius (pvz.: maisto gamyba, namų priežiūra) ir emocinius poreikius (pvz.: mama liūdės viena, todėl vaikas neina su draugais susitikti ar sportuoti). Aplinkiniams gali atrodyti: „Oi, kaip gerai. Kaip greit suaugo!“ Namuose toks vaiko elgesys yra patogus, ypač jaunesniems broliams, seserims ir vienam iš tėvų. Tačiau tyrimai ir praktika rodo, jog tokios neadekvačios naštos prisiėmimas iškraipo draugystės ir romantinių santykių suvokimą. Vaikas, o paskui jau suaugęs asmuo įpranta tenkinti kitų žmonių poreikius ir save vertina tiek ir pagal tai, kiek padeda kitiems ir kiek padaro kitus laimingais. Tokiam žmogui sunku suvokti savo ribas ir poreikius.

Skyrybų ir šeimos konfliktų kontekste gali susiformuoti ir savidestrukcinio elgesio apraiškos. Kitaip sakant, vaikas pradeda save žaloti. Toks elgesys rodo, kad jo poreikiai šeimoje yra nepatenkinti.

  • Kaip tėvams patartumėte kalbėtis su vaikais apie skyrybas? Kaip pabandyti išvengti Jūsų prieš tai įvardintų problemų susiformavimo?

Nepriklausomai, koks yra vaiko amžius, pasikalbėti su vaiku reikia iškart abiems tėvams. Jokiais būdais ne po vieną. Kalbėtis su vaikais reikia paprastai ir atvirai: „Bandėme, labai norėjome, bet pamatėme, kad per sunku mums kartu. Todėl priėmėme tokį sprendimą.“ Mažamečiams vaikams ypač svarbu paaiškinti, kad vaikas niekaip nėra kaltas dėl esamos situacijos. Reikalinga užtikrinti, kad vaikas galės matytis ir bendrauti su abiem, kad abiejų tėvų bus vienodai mylimas. Vaikams, kurie supranta vietos ir namų prasmę, t.y. vyresniems nei pradinio mokyklinio amžiaus, svarbu aiškiai pasakyti, kur planuoja gyventi tėtis ir kur mama, kaip dažnai bus galima matytis su vienu ir kitu. Nepaisant to, kad paaugliai jau patys supranta galimas skyrybų priežastis, svarbu vengti kaltinančio tono – kuri čia pusė kaltesnė, o kuri labiau nukentėjusi.

  • Dažnai skyrybos yra ne dviejų žmonių, o dviejų šeimų išsiskyrimas: „įsitraukia“ į procesą seneliai, tetos, pusseserės… Kartais vaikai tampa šeimų mūšio lauko stebėtoju ar objektu. Kokius patarimus ir argumentus, kaip mediatorė, skirtumėte suaugusiems asmenims, motyvuoti neįsitraukti į asmenines kovas vardan vaiko gerovės?

Mūsų visuomenėje, reikia pripažinti, dar trūksta išminties ir sąmoningumo šiuo klausimu. Svarbu suvokti, jog vaikas visada yra emociniame lauke tarp tėvų. Kai vaikas girdi kalbant teigiamai ar neigiamai apie tėvą arba motiną, jis save suvokia kaip to dalelę. Koks rezultatas? Žodžiai stiprina arba žeidžia asmenybę. Pavyzdžiui, jei tėvą pristatome kaip monstrą, tai ir vaikas visus lydinčius epitetus prisiims sau. Kiekvienam šeimos nariui reikėtų prieš pasakant pagalvoti, ką į tą emocinį „tėvo-motinos“ lauką įpilame: kalbėdami tiesiogiai arba telefonu. Kaskart reikėtų pagalvoti, kokios yra mūsų veiksmų pasekmės ir ko siekiame – savų interesų ir ambicijų patenkinimo ar vis dėlto vaiko gerovės.

Pats geriausias pasirinkimas  – kalbėti pagarbiai apie kitą arba susilaikyti nuo asmeninių vertinimų, kad ir ką žmogus būtų padaręs. Nepamirškime, jog poroje yra sąveika. Vienas galbūt kažką darė arba nedarė, kitas nedarė, bet gal reikėjo kažką laiku padaryti. Teisimas ir smerkimas nėra tinkamas pasirinkimas.

Mūsų socialinėje aplinkoje vis dar galioja nepagrįsti lūkesčiai, kad santuoka privalo būti ir bus amžinai. Na, o jeigu nepavyksta, tuomet ieškome kaltų: „Kuris čia kaltas?“ Iš tikrųjų realybė yra labai įvairi. Būna atvejų, kai žmonės išsiskiria ir po kurio laiko vėl grįžta į poros santykius. Būna, kad iširus santuokai, kurioje vyko konfliktai, nuolatiniai barniai, žmonės pradeda pagarbiai bendrauti, darniai tariasi  ir sutaria dėl bendrų vaikų gerovės. Pasiekti santykio kokybę yra daug geresnis pasirinkimas nei gyventi santuokoje dėl kitų, dėl vaikų, o iš tikrųjų pyktis, bartis ar net visai nesikalbėti. Juk vaikai perima pavyzdžius, kaip tėvai ir kiti suaugusieji bendrauja, o ne koks oficialus statusas yra. Vardan vaiko gerovės, reikėtų verčiau priminti, ką gero darė tėtis ar mama, nepaisant to, kad jie jau nebe kartu. Jei žmonės tai sugeba, jie išlaiko tikrai gerą partnerystę tėvystėje.

Pasirinkimas atsižvelgti į vaikų gerovę, t.y. matyti platesnį vaizdą nei tik „mane paliko, su manimi nori skirtis“, parodo žmonių brandą. Suprantama, kad emocijos sukyla, bet svarbu, kad pats veikimas nebūtų sąlygotas pirminio impulso. Yra daug nemokamų grupinių užsiėmimų suaugusiems. Gyvai ir online. Pasidalinęs, „išventiliavęs“, kaip mes, psichologai, sakom, pasijusi geriau ir kitokios situacijos sprendimo galimybės rasis.

  • Gal turite patarimų, kaip nukreipti vaiko dėmesį ir pagerinti jo emocinę būklę?

Vaikui pirmiausia reikia saugios erdvės. Tada jau galime kalbėti apie veiklą, kuri priklauso nuo vaiko polinkių ir amžiaus. Jei jis turi polinkį menams – tinka dailės terapija, keramika. Pavyzdžiui, dailės terapijos klasėje, vaikas gali iš pradžių teplioti, mozoti bet kaip. Paskui, žiūrėk, pradeda gražiai piešti – atsiranda formos, vaizdai. Kartais nereikia net ir specialių užsiėmimų – tėvai ar seneliai namuose gali sukurti tokias sąlygas: lapai, akvarelė, kitos piešimo priemonės ir visa veikla. Jei vaikas aktyvesnis – galima siūlyti sportinius, judesio užsiėmimus.

Vaikams tėvų skyrybos ar ginčai yra pokyčiai bendrąja prasme – dėl gyvenimo buities, dėl namų, dėl susitikimų. Žaidimas ar veikla gali būti ne tik emocijų išliejimo galimybė, bet ir pokalbio su vaiku forma. Vaikas, pavyzdžiui stato ką nors iš kaladėlių, o paskui griauna viską. Taip nežalodamas nei savęs, nei gyvūnų, nei kitų žmonių, gali išlieti emocijas veikloje.

Prof. dr. Jolanta Sondaitė teikia šeimos mediacijos paslaugas siekiantiems taikiai išspręsti šeimos ginčus ir išlaikyti santuoką, skyrybų mediacijos paslaugas – nusprendusiems taikiai išsiskirti ir išsaugoti pagarbius santykius. Taip pat tėvų, vaikų ir kitų šeimos narių konsultavimo paslaugas šeimos konfliktų, tėvų atstūmimo (nuteikinėjimo vaikų prieš tėvus) atvejais. Mediacijos paslaugas yra teikusi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Vokietijoje (2013 m.), Belgijoje (2017 m.). Jolanta derina akademinius tyrimus su praktine mediacijos patirtimi. Dėsto Mykolo Romerio universitete, kur, bendraujant su psichologijos ir teisės studentais, būsimaisiais mediatoriais, kaip pati įvardija, „labai praverčia gyvi, o ne vadovėliniai pavyzdžiai.“

Straipsnis parengtas Dingusių žmonių šeimų paramos centro įgyvendinant LR SADM finansuojamą projektą „Šeimos tiltai: pagalba skyrybas išgyvenančioms šeimoms“.

TAIP PAT SKAITYKITE