Savigarba yra ne kas kita, kaip vertė, kurią patys sau suteikiame. Ji visiškai priklauso nuo to, kaip įvertiname atskiras mūsų gyvenimo situacijas. Jei į problemą žiūrimę kaip į galimybę, o ne atvirkščiai, esame didelės savigarbos.
Didelei savigarbai netgi pakanka, kad pamatytumėte situaciją tokią, kokia ji yra, o ne pasiduotumėte nerimui ir bijotumėte blogiausio. Didelė savigarba reikalauja, kad nustotumėte vertinti neigiamai ir pradėtumėte vertinti taip, kaip yra iš tikrųjų.
Vertinimas yra susijęs su sėkme. Kai įveikiame kliūtį, išsprendžiame sunkų uždavinį, gauname gerą pažymį per egzaminą, gerai save vertiname ir didžiuojamės savimi. Tačiau ne visada galime laimėti – tada liūdime ir graužiamės.
Savigarba nepriklauso nuo sėkmės. Norint save gerbti, nereikia lygintis su kitais, būti geriausiu, protingiausiu ir taip toliau. Juk visada galima rasti geresnių. Save gerbiantis žmogus paprasčiausiai patinka sau, myli save už tai, kas yra, o ne už tai, ką gali padaryt.
Kaip reaguojame, kai kas nors pasako mums komplimentą? Jei jaučiamės labai pamaloninti, vadinasi, ne visai pasitikime savo sugebėjimais. Žmogus, jautrus komplimentams, bus jautrus ir vertinimams, įžeidimams. Save gerbiantys asmenys yra mažiau linkę savęs gailėtis, rečiau patiria stresą.
Taigi gal geriau nustokime save vertinti, o imkime gerbti?
