Šios savaitės „Bernardinai.lt“ savaitės pašnekovė psichologė Regina Morkūnienė. Kalbėti apie gyvenime ištinkančias krizes nėra lengva. Dažnai atrodo, kad sukrečiantys gyvenimo smūgiai gali užklupti bet ką, tik ne mane patį. Tačiau, kas nutinka, kai sunki liga diagnozuojama būtent mūsų artimam žmogui? Psichologė Regina Morkūnienė, vadovaujanti savipagalbos grupėms žmonėms, slaugantiems sunkiai sergančius ligonius, dalijasi asmenine patirtimi ir pasakoja apie iššūkius, su kuriais susiduria sunkiai sergančių asmenų artimieji.
Kaip žmonės reaguoja, kai jiems, jų artimiesiems nustatoma nepagydomos ligos diagnozė?
Žinia, kad sergame nepagydoma liga sukrečia žmogų, pertraukia natūralų jo gyvenimo ciklą. Dažniausiai tai būna netikėta, sunku su tuo susitaikyti. Reikia laiko, pastangų, kad išmoktume gyventi su liga. Kalbėdama apie sergančiuosius, negaliu nekalbėti apie jų šeimą, kitus artimus žmones. Juk žmogus gyvena susisaistęs įvairiais santykiais su kitais. Naujai mokosi gyventi ir sergantysis, ir jo šeima, artimieji. Nuo šoko, diagnozės neigimo iki susitaikymo einama per sunkius išgyvenimus, jausmus. Laiko kartais būna nedaug.
Koks požiūris į ligas, sergančiuosius ir juos slaugančiuosius vyrauja mūsų visuomenėje?
Čia daug nežinojimo, baimių, pasenusių sustabarėjusių vertinimų. Vis dar galvojama, kad liga – tai Dievo bausmė už nuodėmes. Savas ar protėvių. Susirgęs žmogus (kalbu ne apie savaitę ar mėnesį trunkančius negalavimus, kalbu apie nepagydomas ligas) atsiduria ties kažkokia visuomenės riba. Juk visuomenė pirmiausia vertina gražų, sveiką kūną, sėkmingą karjerą, jaunystę.
Neseniai viename prekybos centre buvo tokia socialinė reklama apie žmogų, kuris „buvo susilaužęs koją“ ir dabar jau žino, ką reiškia einant su ramentais per visą automobilių stovėjimo aikštelę pasiekti prekybos centrą. Man atrodo, kad pas mus tiek ir leidžiama sirgti: truputį, neilgai, būtinai reikia pasveikti.
Ką visuomenė žino, kalba apie žmones, kurie metų metais neišeina iš namų, nepasikelia iš lovos, kuriems artimųjų pagalba reikalinga visą parą? Sunkiai, nepagydomai sergantieji tarsi atskiriami, sudaro tokią ypatingą žmonių grupę. Švelniai tariant, mažiau vertingą, kartais atrodo, nelabai ir reikalingą, nurašytą. Yra tokia nuomonė, kad rimtai susirgus, žmogaus gyvenimas baigiasi. Kad slaugymui, rūpesčiui artimuoju skirtas laikas yra prarastas laikas, kai negalima siekti svarbesnių gyvenimo tikslų. Viena pacientė man sako: „ Mano vaikai labai užsiėmę, turi gerus darbus, jie veža vaikus į mokyklą, po to juos parsiveža, po to dar lydi į muzikos mokyklą, po to dar kažką svarbaus ir reikšmingo veikia, jiems nelieka laiko mane slaugyti, tik trumpam užbėga aplankyti. Negaliu užkrauti jiems tokios naštos.“ Bet gyvenimas susirgus nenutrūksta. Jis pasikeičia, bet nesibaigia. Tiek sergančiajam, tiek jo aplinkos žmonėms.
Vis dar vyrauja nuomonė, kad slaugyti yra moterų pareiga. Gerai slaugyti ligonį gali tiek vyrai, tiek moterys. Moterys yra jautresnės, slaugydamos jos turi suderinti daugiau skirtingų vaidmenų. Jei slaugymas yra priimamas kaip visuomenės priskirta savaime suprantama pareiga, jis tampa emociškai sunkesnis, labiau varginantis, teikia mažiau pasitenkinimo. Kai slaugo vyras, slauga priimama kaip ypač kilnus poelgis, slaugantysis sulaukia daugiau pastiprinimo iš aplinkos.
Kaip artimo žmogaus liga pakeičia šeimos gyvenimą?
Negali nepakeisti. Juk šeima veikia kaip viena visuma. Jei kažkas šeimoje negali atlikti savo funkcijų, tai turi atlikti kiti. Gerai funkcionuojančioje šeimoje taip ir yra. Sveikieji (arba sveikesnieji) perima susirgusiojo darbus, pareigas. Atsiranda ir nauja pareiga: padėti sergančiajam, slaugyti jį. Keičiasi finansinė padėtis, tarpusavio santykiai, bendravimas su kitais žmonėmis.
Dažnai reikalinga ir kitų žmonių pagalba. Jos paprašyti, net ją siūlomą priimti mūsų dienomis nėra paprasta. Kitų žmonių pagalbą slaugantysis gali priimti kaip savo silpnumo, negalėjimo susitvarkyti pačiam patvirtinimą. Slaugantysis mano, kad sunkaus ligonio slaugymas yra vien tik artimųjų, šeimos atsakomybė. Kad negalima kitam užkrauti slaugymo naštos. Antra vertus, žmonės, susidūrę su kito žmogaus liga, dažnai sutrinka, nežino, kaip elgtis, kaip pasiūlyti pagalbą. Susirgus pasikeičia bendravimo ratas: buvę artimi žmonės gali nutolti, tačiau atsiranda nauji ryšiai.
Kaip bendrauti su sergančiuoju?
Svarbiausia bendrauti, nepalikti žmogaus vieno, nebendrauti su juo kaip su jau mirusiu, pasmerktu. Jeigu galim, palaikykim tokius santykius, kokie buvo anksčiau. Nebijokim kalbėti ir apie po ligos įvykusius pasikeitimus, supraskim, ką jie reiškia šiam žmogui. Esame atitolę nuo, atrodo, tokių paprastų ir aiškių dalykų, kaip būti su sergančiu žmogumi, kaip jam labai paprastai padėti. Toks populiarus ir toks nenatūralus dirbtinis optimizmas, kad viskas bus gerai, sunkiai sergančiam žmogui sako, kad kiti jo nesupranta. Tai jį dar labiau atskiria nuo sveikųjų pasaulio, padidina jo kančią.
Sunkiai sergančiajam yra svarbiau kalbėti pačiam negu klausytis kito. Sunkios ligos akivaizdoje žmogus daug ką permąsto (dažniausiai – visą savo gyvenimą). Jam svarbu su kažkuo pasidalyti savo mintimis, abejonėmis, baimėmis. Ligonis gali kalbėti simboline kalba, kurios klausytis turime ypač atidžiai.
Sergantis žmogus labiau pažeidžiamas, jautresnis. Dažnai ir nekantresnis, sunkiau valdantis nuotaikas, gali būti piktas, įžeidus, išsigandęs, sunerimęs. Gali maža ko prikalbėti. Todėl, kad jis prarado sveikatą, buvusią gyvenimo kokybę, kad liga supainiojo jo gyvenimą. Artimuosius skaudina tokie nevaldomi emociniai protrūkiai. Reikia kantrumo, išminties, kad galėtume atskirti, kada kalba sergantis žmogus, kada jo liga. Jei tai pavyksta, mažiau skaudu. Padeda ir psichologinės žinios. Konsultuoju moterį, kurios vyras po sunkaus insulto tapo labai ūmus, nekantrus, ypač pyksta, kai dėl sutrikusios kalbos negali aiškiai pasakyti, dėl ko yra sunku ar ko norėtų. Jis tai varo žmoną iš palatos, tai pyksta, kai ji ateina vėliau negu yra laukiama.
Slaugant sergančiojo ir slaugančiojo santykiai gali tapti ypatingai artimi. Slaugymas leidžia labai natūraliai išreikšti savo meilės, prisirišimo, švelnumo jausmus. Liga sustabdo žmones, jie gali daugiau laiko skirti vienas kitam. Kartais net iki susitapatinimo su sergančiuoju. Tada girdime: mes miegojom gerai, mums sutino koja… Tai jau antra medalio pusė.
O kaip palaikyti santykius su draugais, bendradarbiais?
Artimo žmogaus liga yra labai geras būdas pasitikrinti santykius. Jau sakiau, kad žmonės dažnai sutrinka, išsigąsta sužinoję apie sunkią kito ligą. Nežino, kaip elgtis. Linkę vengti atvirų santykių su sergančiuoju. Tai sąlygoja jų pačių baimę dėl savo sveikatos, abejonės dėl savo gyvenimo prasmingumo. Mūsų dienomis įprasta į klausimą – „Kaip laikaisi?“ atsakyti –„Ačiū, gerai.“ O ką sakyti išgirdus „Ačiū, blogai. Sergu“? Paprasčiausias būdas – daugiau tokių klausimų nekelti. Žinoma, yra labai gražių išimčių. Draugai, artimieji rūpinasi, lanko, gelbsti kuo galėdami. Matau tai savo darbe. Tiesa, negaliu pasakyti, kaip viskas būna po metų, po dviejų, jei sergančiajam taip ir nepavyksta pasveikti…
Kad ir kaip ten būtų, bendravimas priklauso ir nuo sergančiojo bei jo artimųjų, ir nuo šalia esančių žmonių noro, pasirengimo bendrauti su sergančiojo šeima. Kartais sunkiausia yra žengti pirmąjį žingsnį.
Nuo ko priklauso fizinė ir emocinė slaugančiojo pusiausvyra?
Kad galėtume būti ramūs ir kantrūs su sergančiu artimuoju, suprasti, tinkamai pasirūpinti ne tik fiziologiniais, bet ir emociniais, dvasiniais jo poreikiais, reikia tvarkos, pusiausvyros, aiškumo slaugančiojo viduje. Kad galėtume tinkamai pasirūpinti sergančiuoju, turime nepamiršti pasirūpinti savimi. Pradėkim nuo labai paprastų dalykų: nepamiršti pamiegoti, pavalgyti, pagal galimybes tinkamai paskirstyti laiką sau ir sergančiajam. Pasirūpinti savimi nereiškia apleisti sergantįjį. Privalu jausti atsakomybę pasirūpinti savimi, kad galėtume padėti ligoniui. Tai, kaip jaučiamės slaugydami, priklauso nuo mūsų apsisprendimo, pozicijos pasirinkimo, sugebėjimo įžvelgti to, ką darome, prasmę. Jei slaugantysis jaučiasi auka, sugniuždytas, pakliuvęs į spąstus, nemato išeities, galvoja, kad neištvers, jam tikrai bus labai sunku. Jei slaugantysis gali saugiai išgyventi visus slaugant kylančius jausmus, jei sugeba naujai pasižiūrėti į situaciją, įžvelgti kančios prasmę (bent jau didesniąją laiko dalį), jis jausis turintis daugiau energijos, galintis padėti sergančiajam.
Labai svarbus kitų žmonių palaikymas, pastiprinimas, kad slaugančiojo veikla yra prasminga, svarbi. Pagaliau galimybė pasikalbėti apie tai, ką išgyvena slaugantysis, psichologine kalba kalbant: saugiai išreikšti savo jausmus. Pastiprinantis veiksnys slaugančiajam yra ir siūloma pagalba, parama. Ne taip svarbu, ar tuo metu pagalba reikalinga, slaugančiajam labai svarbu tai girdėti, žinoti. Ypač padeda bendravimas su panašius sunkumus patiriančiais žmonėmis. Gali padėti ir psichologas, sielovadininkas, kunigas. Deja, dažniau žmonės ieško ekstrasensų, būrėjų. Apskritai nėra pas mus tradicijos atsakingai rūpintis savo vidiniu pasauliu.
Padeda ir galimybė kartkartėmis bent trumpai atitrūkti nuo tiesioginių slaugymo reikalų, užsiimti kažkuo visai kitu, kažkuo, ką mėgstam. Nebūtina keliauti į Kanarų salas. Dvasios atostogoms gali užtekti kelių akimirkų. Tiesiog imti ir kitaip pasižiūrėti į žaidžiantį vaiką, į vėjo judinamą medžio šaką, į dangų pro palatos langą. Stiprinamai veikia tikėjimas, malda.
Slaugyti, būti kartu su sergančiuoju, kenčiančiu žmogumi yra ne tik pareiga, papildomi rūpesčiai, bet kartu ir ypatinga galimybė geriau pažinti save, augti kaip asmenybei. Kančia gali atskleisti labai didelius žmogaus turtus. Tik turime būti atviri naujai, kad ir sunkiai patirčiai.
Kodėl svarbu išreikšti savo jausmus?
Čia apie tą pačią emocinę pusiausvyrą. Apie tai dabar daug kalbama, rašoma. Neišreikšti jausmai žmogų griauna iš vidaus, sukelia vidinę įtampą. Jei juos užslopiname, negalime jausti vidinės pusiausvyros. Ilgainiui užslopinti jausmai gali sukelti depresiją, kitus emocinius sutrikimus, kai kurias somatines ligas. Apskritai sunkiai sergančiuosius slaugantys artimieji yra labai pažeidžiami. Jie net vadinami „slaptaisiais pacientais.“ Dažnai atsitinka taip, kad žmogus metų metais slaugo sunkiai sergančius artimuosius. Rūpinasi jais, pamiršdamas save, visiškai nualindamas savo jėgas, kol galiausiai pats suserga, nepajėgia susitvarkyti su kasdienėmis užduotimis. Labai dažnai tai atsitinka, kai nelieka kuo rūpintis. Tikrai ne visus jausmus galime laisvai išreikšti prie ligonio lovos. Matydamas slaugančiojo kančią, ašaras, sergantysis jaučiasi kaltas. Nuo to jo sveikata tikrai nepagerės. Todėl svarbu, kad slaugantysis turėtų su kuo pasikalbėti, išreikšti visus slaugymo situacijoje kylančius jausmus.
Ar galima pasiruošti sunkiai sergančio artimo žmogaus išėjimui?
Labai sunkus klausimas. Tai labai individualu. Kartais žmonės renkasi net nežinoti tiesos apie savo sveikatą, gyvenimą, apie savo artimojo sveikatą ir gyvenimą. Gerbiu tokį pasirinkimą (kartais baimė ligos, mirties akivaizdoje būna tiesiog paralyžiuojanti), bet pateisinti nepajėgiu. Pasiruošimą (psichologinį) artimo žmogaus išėjimui aš suvokiu kaip atsakomybę išgyventi visus jausmus, įsisąmoninti visą savo patirtį. Nebijoti. Pagaliau garbingai elgtis su laiku, kurį dar galime būti kartu su artimu žmogumi. Atsisveikinimas nėra koks nors momentinis aktas. Man atrodo, kad sunki liga (žinoma, jei nepažeista sergančiojo psichika) leidžia, kviečia palaipsniui atsisveikinti, duoda tam laiko. Aš pati tai priėmiau kaip ypatingą Dievo dovaną. Slaugymo, atsisveikinimo su brangiu žmogumi laikas man buvo labai svarbus. Prisiminimas apie jį iki dabar nuspalvintas šviesiu liūdesiu. Ir viltimi.
Kalbino Urtė Navardauskaitė
