Didžiausią įspūdį lietuviškos garinės pirtys paliko Petrui I-jam. Vykdamas į Olandiją mokintis laivadirbystės, jis, užsukęs į Vilnių, buvo nustebintas visuomeninių ir asmeninių garinių pirčių gausybe ir jose užgaišo nemažą laiko. Aišku, kitose Europos šalyse pirčių jis nerado, nes tuo metu Vakarų šalių miestiečiai maudydavosi visuomeninėse voniose.
Reikia manyti, kad ir šis įtaisymas Rusijos carui bus patikęs, nes voniose buvo ne tik maudomasi, bet ir smagiai bei daug paleistuvaujama.
Grįždamas namo, Petras I-sis, vėl buvo apsistojęs Vilniuje ir to laiko metraštininkai aprašo, kaip jis čia apkrikštijo juodaodį Hanibalą ir netgi kaitino bei vanojo jį Vilniaus didikų Sapiegų ir Pacų pirtyse.
Grįžęs į Maskvą, Rusijos caras savo bojarinams įsakė pakeisti rūbus, nusimauti aukštąsias sabalų kepures, kurios iš tiesų buvo ne tiek valdžios ženklu, kiek slėpė klaikiausius kaltūnus, nukirpo jiems barzdas ir specialiu įsakymu privalomai liepė statyti garines pirtis, tačiau, pamiršęs lietuvišką žodį „pirtis”, jis liepė jas vadinti iš Olandijos atsivežtu žodžiu „vana” – vonia, kuris tautoje vėliau virto „bania”. Suprantama tiek bojarinai, tiek ir visa rusų tauta ilgai priešinosi naujų papročių įvedimui, bet prie tinginio įpratusiai tautai vėliau šis įrenginys tapo labai mėgiamu ir garbinamu, o XIX-jo amžiaus pabaigoje ir ypač XX-jo amžiaus pradžioje pirtys buvo pradėtos statyti visuomeniniam naudojimui ir kituose Rusijos miestuose. Sibire pirmąsias pirtis pradėjo statyti į Sibirą ištremti Lietuvos sukilėliai, ir nors nuo Petro I-jo laikų galiojo įsakymas statyti pirtis visose Rusijos gubernijose, kai kurie Sibiro valdininkai lietuvių pastatytas pirtis liepdavo nugriauti, „ibo nebilo by smuty v narode”..
Kad garinė pirtis Rusijoje yra naujas reiškinys, rodo ir pirčių terminija. Rusai „v baniach paritsia”, – pirtyse tiktai kaitinasi. Lietuviai savo garinėse pirtyse ir maudosi, ir prausiasi, ir kaitinasi, ir garinasi, ir vanojasi, ir periasi. Rusai periasi „venikami”,- jie „venikais” ir grindis šluoja. Lietuviai grindis šluoja šluotomis, o periasi ir vanojasi vantomis. Ir kaip nė viena pasaulio tauta perimuisi naudoja net 54 gydomųjų augalų vantas.
Rusiška pirtis – blogos pirties sinonimas
Bet kodėl lietuviai patys nežino apie savo fantastines garines pirtis, kodėl jie nemoka taip reklamuotis ir girtis savo pirtimis, kaip tai daro suomiai su estais, po visą pasaulį išgarsinę savo karšto oro pirtis – saunas?..
Rusams okupavus Lietuvą, jos patriotai pradėjo partizaninį karą. Lietuvos kaimuose, vienkiemiuose beveik prie kiekvieno namo buvo pirtis, dažnai jos būdavo kaimo pakraščiuose, palei upes ar ežerus ir jose dažnai apsilankydavo partizanai, čia ir nusiprausdavo, ir pasišildydavo. Todėl Rusijos KGB specialiu įsakymu liepė nugriauti visas kaimų ir vienkiemių pirtis, retai kur jos išliko, tad ir naujosios kartos lietuvaičiai apie lietuviškas garines pirtis nieko jau nebežino, neišmano, o rusiškomis jas pradėjo vadinti tada, kai sovietmečiu buvo pradėtos statyti visuomeninės pirtys miestuose, miesteliuose ir net kolchozuose. Šiose pirtyse būdavo prausiamasi, maudomasi ir kartais, jei mokėdavo geriau įrengti pėryklą, net periamasi. Prausiamasi būdavo iš rusiškų metalinių „tazikų”, kuriuose žmonės atsinešdavo karštą ar šaltą vandenį.
Senieji žmonės, dar puikiai atmindami tikrųjų lietuviškų garinių pirčių teikiamus malonumus ir neapsakomą palaimą, pasityčiodami tas visuomenines sovietines pirtis vadindavo „rusiškomis pirtimis”. Va, taip ir prigijo patyčiomis vadintų visuomeninių sovietinių pirčių pavadinimas „rusiškomis garinėms pirtims”.
Prie šio pavadinimo išplitimo prisidėjo ir sovietinės nomenklatūros, ypač kolchozų pirmininkų ir partorgų žymiai vėliau įrengiamos prašmatnios pirtys, kuriose savaitgaliais komunistiniai šulai ne tiek garindavosi, kiek keldavo daugiadienes orgijas girtuokliaudami ir paleistuvaudami.
Šiandien, kai verslininkai savo garines pirtis reklamuodami vadina „rusiškomis pirtimis”, taip ir norisi jų paklausti – ar tai yra duonkepės krosnys, ar tai yra ypatingai prasti patyčias sukeliantys įrenginiai?
Sovietinės okupacijos metais lietuviškų garinių pirčių nebuvo daug. 1987 m surašymo duomenimis Lietuvos kaimuose jų buvo tik per 30 000 (čia liko neįskaičiuotos pirtys, įrengtos sodo nameliuose, gyvenamuosiuose namuose, jų rūsiuose). Sovietmečiu labai išpopuliarėjo suomiškos pirtys-saunos. Prabangias, reprezentacines, gražiausiuose vietose prie ežerų, upių, tvenkinių statėsi komunistinės nomenklatūros šulai, ministerijų vadovai, gamyklų direktoriai, kolchozų ir net didesnių įstaigų vadovai.
Šiandien Vilniaus valdžios žmonės, higienistai, medikai ir šiaip visokie veterinarai, valdininkų išmone patapę higienos ir sveikatos šulais, sukritę į vonias savo tingiomis smegenėlėmis negali suvokti pirčių naudos lietuvių tautos savasčiai, gyvensenai, buičiai, sveikatai ir higienai…
A.Vincentas Sakas
