Dubysos regioninio parko direkcija organizavo lauko seminarą „Vaistinė po kojomis”. Norinčių pažinti vaistinius augalus, sužinoti jų gydomąsias savybes susirinko apie 40 entuziastų. Rinkti vaistažoles geriausia saugomose teritorijoje, kur gamta išties natūrali.
Seminaro metu braidyta Dubysos šlaitais ir pievomis, aplankyta įspūdinga Lelyko upelio atodanga, švento Jono šaltinėlis.
Smalsuoliai mokėsi atpažinti ne tik vaistinius, bet ir maistinius augalus, kurie mūsų protėvius gynė nuo ligų ir gamtos stichijų sukeltų badmečių. Įsitikinome, kad vaistinės česnakūnės lapai gali pakeisti česnakus, varnalėšų šaknys – miltus, o dilgėlės, garšvos, žliūgės, raktažolės lapai – salotas.
Pačios reikalingiausios vaistažolės kiekvienai šeimai yra dilgėlės, čiobreliai, ramunėlės, našlaitės, kiaulpienės, dirviniai asiūkliai, liepžiedžiai, šermukšnio žiedai ir uogos. Pamiškėse auganti vingiorykštė – geriausias aspirinas, o šalpusnis – nepamainomas vaistas, gydant kosulį ir plaučių ligas. Drėgnose vietose augantis rausvai žydintis gaurometis – skaniausia lietuviška žalioji arbata. Visos žolės reikalingos ir gali būti naudingos, tik reikia išmokti jas pažinti, sužinoti jų naudingiausias savybes.
Pasak Dubysos regioninio parko direkcijos ekologo Vaido Greičiaus, jų regioninis parkas nutolęs nuo didesnių miestų ir greitkelių, todėl čia augantys vaistiniai augalai nesukaupia kenksmingų ir dažnai žmogui pavojingų cheminių medžiagų. Kaip augaluose esančios medžiagos veiks žmogaus organizmą, priklauso ir nuo rinkimo laiko. Senovėje vaistažoles žmonės rinko tam tikru laiku ir tam tikrose vietose.
Seminaro dalyviai įveikė net 7 kilometrų vaistažolių pažinimo kelionę. Žoliavimas – kaip mankšta, leidžianti semtis sveikatos ir energijos iš augalų, žemės ir dangaus. Po žoliavimo keliautojai virė ir ragavo kvapnios žolelių arbatos, skanavo sveikuoliškų patiekalų.
