Intensyviosios terapijos skyrius ligoninėje – tai vieta, kurioje kasdien sprendžiama, kaip padėti pacientui išgyventi. Čia medikų komanda yra pasirengusi taikyti žinias ir visas įmanomas medicinos mokslo sukurtas galimybes, būti ramybės šaltiniu artimiesiems.
Intensyvios terapijos skyrius tretinio lygio ligoninėje – tai vieta, kur kasdien susiduriama su būkle tarp gyvybės ir mirties, o medikų komanda daro viską, kad gyvybė nugalėtų. Čia susitelkusi komanda dirba su pačiais sunkiausiais pacientais, kuriems reikalinga nuolatinė gyvybinių funkcijų priežiūra, sudėtingas gydymas ir moderniausios medicinos technologijos. Šio skyriaus kasdienybėje nėra rutinos – kiekviena diena atneša naujų iššūkių, netikėtų situacijų ir sprendimų, nuo kurių priklauso žmogaus gyvybė.
Kalbamės su Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro I Intensyviosios terapijos skyriaus vedėja gydytoja anesteziologe-reanimatologe doc. dr. Ingrida Lisauskiene ir šio skyriaus gydytojais anesteziologais-reanimatologais Artūru Kiškiu ir Rapolu Kupriu – apie darbo kasdienybę, sudėtingiausius atvejus, pacientų ir jų artimųjų istorijas bei tai, kaip gyventi profesiniame pasaulyje, kuriame reikia ne tik nepaprastų žinių ir gebėjimų, bet ir didelio žmogiško jautrumo.
Kuo Jūs skiriatės nuo kitų padalinių? Kokias savo kompetencijas galėtumėte pabrėžti?
Doc. dr. Ingrida Lisauskienė: Mūsų pagrindinės kompetencijos – tai įvairių kritinių būklių valdymas ir gydymas. Todėl „intensyvistų“ žinios ypač plačios, nes turime mokėti valdyti bet kurias ligas, sukeliančias grėsmę paciento gyvybei. Mūsų darbas apima pacientus su sepsiu, kvėpavimo, kraujotakos, inkstų ir kepenų funkcijos nepakankamumu. Mes specializacija nėra siaura, turime labai platų žinių ir kompetencijų spektrą.
Vienas pagrindinių mūsų darbo aspektų yra organų funkcijų palaikymas įvairiomis priemonėmis – aparatūra, vaistais – kol organas pasveiks arba paciento būklė stabilizuosis. Dažnai susiduriame su situacijomis po sudėtingų operacijų, kurios labai stipriai apkrauna organizmą. Tad mūsų užduotis – padėti pacientui išgyventi tą pooperacinį laikotarpį.
Operaciją atlikti yra viena, bet paciento būklės stabilizavimas ir išgyvenimas po jos – visai kas kita. Todėl mūsų žinios aprėpia ne tik reanimaciją – mums reikia išmanyti ir chirurgiją, ir terapiją, ir onkologiją. Pagrindinis mūsų darbo principas – komandiniai sprendimai. Mes niekada nedirbame vieni. Kritines paciento būkles valdome mes, o kitų specialybių gydytojai prisijungia pagal savo sritis. Viskas vyksta bendradarbiaujant, sprendžiant drauge. Turime labai glaudžiai dirbti kartu, nes nuo to priklauso paciento išgyvenimas. Man atrodo, kad tai šiek tiek primena šeimą.
Intensyvios terapijos gydytojai ir gydytojai reanimatologai – kuo jie skiriasi? Juk su kritinėmis būklėmis susiduria ir vieni, ir kiti?
Doc. dr. Ingrida Lisauskienė: Šios specialybės gimė kartu. Universitetų medicinos fakultetai ruošia anesteziologus-reanimatologus, dabar dažniau vadinamus anesteziologais intensyviosios terapijos gydytojais – juos tarsi apjungia viena specialybė. Ir nors rezidentūra yra viena, tačiau specialybės plečiasi, yra atsiskyrusios ir gana toli viena nuo kitos: anesteziologas dirba operacinėje ir atsakingas už paciento priežiūrą ten, o intensyvios terapijos gydytojai perima pacientą po operacijos arba sunkių būklių metu. Dabar šiek tiek viskas maišosi, bet intensyvios terapijos gydytojai dažniausiai dirba su sunkios būklės pacientais reanimacijos skyriuose.
Kaip apibūdintumėte kritinę paciento būklę?
Doc. dr. I. Lisauskienė: Įprastai, kai žmogus guli vienas intensyvios terapijos skyriuje, jo aplinkos suvokimas labai ribotas. Ir toje jo aplinkoje esame mes. Daugelis procedūrų, kurios čia atliekamos, yra intervencinės ir reikalauja paciento nuskausminimo ar net dirbtinio migdymo, kad būtų galima užtikrinti kiek įmanoma daugiau komforto. Labai dažnai kritinė būklė pasireiškia sąmonės sutrikimais, sujaudinimu. Tai nereiškia, kad žmogus turi psichikos ligą – tiesiog taip organizmas reaguoja į kritinę būklę. Dažniausiai žmonės iš tokio periodo mažai ką prisimena. Ir, tiesą sakant, labai retas ligonis nori prisiminti tą laiką. Įprastai atsiminimai prasideda jau sveikstant, kai žmogus ima jaustis geriau, kai procedūros tampa mažiau invazyvios, kai daugiau bendraujama.
Tačiau net ir tada pacientai neatsimena mūsų veidų ar vardų. Tik labai retas žmogus, kuris čia praleidžia daug mėnesių, gali prisiminti detales. Žinoma, tie atsiminimai visada susiję su rezultatais. Būna, kad žmogaus nebėra, bet lieka artimieji, kurie dėkoja, vertina mūsų pastangas ligos kelionės metu.
R. Kuprys: Reikia pripažinti, kad nemaža dalis mūsų pacientų, net pasveikę, patiria sunkių psichologinių sutrikimų: potrauminio streso sindromą, košmarus, baimes. Ir tai dažniausiai susiję ne tik su sunkia liga, bet ir su gydymu bei pagalba, ką jie patyrė intensyvios terapijos skyriuje. Čia ne kurortas – kalbame apie skausmą, nepatogią padėtį lovoje, sutrikusį paros ritmaą, haliucinacijas. Dėl to dažniausiai žmonės nelinkę nei prisiminti, nei grįžti čia aplankyti gydžiusio personalo. Ir ne todėl, kad nemėgtų, o dėl to, kad nenori grįžti į buvusią sunkią emocinę būseną. Tad mūsų darbas dažnai lieka nematomas.
A. Kiškis: Dėl to mūsų kiekvieno atskirai niekas ir neįdentifikuoja – jiems nesvarbu, kas padės, svarbu, kad pagalbą gautų.
Kokias priemones naudojate siekdami suvaldyti kritinę paciento būklę?
R. Kuprys: Mes „statome tiltus“ pasveikimo link: dirbtinė plaučių ventiliacija, pakaitinė inkstų terapija, vaistų švirkštimo pompos, kurios padeda reguliuoti kraujospūdį, širdies ir kraujagyslių, kepenų, inkstų veiklą. Mūsų tikslas – sudaryti optimalias sąlygas pacientui sveikti ir tam pasitelkti įvairiausią aparatūrą bei ją tinkamai panaudoti. Tam reikia ne tik aparatūros, bet ir gydytojų komandos, kuri žino, kaip, kada ir ką taikyti. Dirbame su slaugytojais, padėjėjais, chirurgais, skubios pagalbos gydytojais, kurie atveža pacientus į skyrių.
A. Kiškis: Į mūsų rankas patenka tie pacientai, kurie be mūsų pagalbos išsiversti negali: mes pacientų nepasirenkame – priimame tuos, kuriems būtina intensyvi pagalba. Pacientai mūsų irgi nesirenka, kaip kitų specialybių gydytojų, pavyzdžiui, chirurgų. Mes net taip grubiai pajuokaujame, kad gydymo įstaigoje pacientams linkime su mumis nesusitikti.
Gal atsimenate savo pirmąją darbo dieną šiame skyriuje? Kokia ji buvo?
A. Kiškis: Mano pirmas prisiminimas yra dar iš rezidentūros laikų. Tiesa, pirmomis dienomis jis nebuvo labai ryškus. Bet atsimenu, kai dirbau su pacientu, kuriam buvo aktyvus kraujavimas. Kažkaip būtent šita situacija man labai įstrigo. Tada supratau, kad mūsų specialybė yra truputį kitokia.
Rezidentūroje su darbu šiame skyriuje mes visi šiek tiek susipažįstame, o paskui kažkaip savaime išryškėja, kas pasirenka šį sunkų kelią – reanimaciją ir intensyvią terapiją. Nes tai – nelengva medicinos sritis, reikia tam tikro charakterio ir didelio pasirengimo. Todėl perėjimas į šią sritį dažnai būna natūralus – pasitikrini per rezidentūros metus.
Doc. dr. I. Lisauskienė: Mano darbinė karjera prasidėjo šiame skyriuje nuo slaugytojos pareigų – mokydamasi trečiame kurse norėjau praktikos, tada gydytojos rezidentės ciklas, asistentės, gydytojos, konsultantės, skyriaus vedėjos. Šią specialybę, galiu teigti, kad pažįstu iš visų pusių.
Į ką, jūsų manymu, šią specialybę besirengiantys studijuoti turėtų atkreipti dėmesį? Kokios žmogiškos savybės būtinos?
R. Kuprys: Reikalingas komunikabilumas, gebėjimas greitai priimti sprendimus, nes mūsų darbe nėra galimybės darbą atidėti vėlesniam laikui. Labai svarbu – atsakomybė. Čia tu atsakai ne tik už save, bet ir už kitų žmonių gyvybes. Žingeidumas. Drąsa.
Doc. dr. I. Lisauskienė: Labai svarbi empatija. Nemažą dalį savo laiko tenka praleisti su mirštančiais žmonėmis. Ir reikia mokėti emociškai tai atlaikyti: išklausyti artimųjų skausmą, jų nerimą, kurį dažnai nukreipia į mus. Bet tu supranti, kad čia ne apie tave. Reikia mokėti to neišsinešti namo. Nes jei pradėsi neštis, tai tik laiko klausimas, kada palūši.
R. Kuprys: Ir, deja, niekas to nemoko – nei universitete, nei per stažuotes. Empatija arba yra, arba tu ją atrandi per praktiką, tačiau ši savybė turi būti minimųjų sąraše. Nes darbas čia yra ne tik techninis su aparatūra, bet ir gebėjimas matyti žmogų tame sudėtingame jo ligos procese.
Doc. dr. I. Lisauskienė: Kalbant apie mūsų darbą, reanimacija ir intensyvioji terapija – tai komandinis darbas. Rinkdamiesi šią specialybę turi įsivertinti – gebėsi dirbti komandoje ar tai tau nepriimtina, nes čia niekada nebūsi vienas. Net jei esi budintis gydytojas – visada bus kolega, chirurgas, anesteziologas. Tu turi derinti savo veiksmus su kitais. Reanimatologas niekada nėra vienišas karys. Ir, tiesą sakant, tai yra viena iš mūsų darbo stiprybių. Esame labai stiprios komandos. Būtinas ir humoro jausmas.
Paminėjote humoro jausmą. Iš kur jis atsiranda? Iš situacijų, iš savęs, iš kolegų?
Doc. dr. I. Lisauskienė: Taip, iš visko. Tik niekada iš paciento. Mūsų humoro jausmas – tai vienas iš būdų išgyventi čia. Kartais juokiamės iš situacijos, kartais iš savęs, kartais vienas iš kito. Bet tas juokas turi būti subtilus. Turi mokėti neįsižeisti, kai iš tavęs pasijuokia, ir mokėti pats tai daryti. Pandemijos metu praktiškai dvejus metus buvome uždaryti čia, skyriuje, be šeimų. Ir va tada tas gebėjimas iš nieko susikurti mažytį džiaugsmo ar juoko momentą buvo gyvybiškai svarbus. Net ir žiniasklaidoje buvo tokių momentų – iš pirmo žvilgsnio griežta žinutė, bet tu žinai, kaip ją paversti šypsena. Ir tai mus gelbėjo – vidiniai juokai, vidiniai čatai, kur kartais siuntėme nuotraukas, anekdotus, memus. Mes visi pirmiausia esame žmonės, bet, sakyčiau, mūsų humoras šiek tiek grubokas, kartais gal net ne kiekvienam suprantamas, tačiau jis yra gelbėjimosi ratas, padedantis išgyventi.
Kiek jūsų darbe yra rutinos, o kiek nenuspėjamumo?
R. Kuprys: Rutina prasideda septintą ryto – perimame pacientus, peržiūrime ligos istorijas. Bet jau po pirmos minutės rutinos nelieka ir viskas gali greitai pasikeisti. Žinai, kad pirmadieniais ir ketvirtadieniais bus vizitacijos (tarkime, tai rutina), bet nežinai, kiek bus pacientų, kokių. Niekada nežinai, ar tavo pacientas rytoj dar bus gyvas. Mes neturime standartinės darbo dienos rutinos. Niekada negali numatyti, kokia bus ateinanti darbo diena, negali žinoti, kada baigsis ramiai ir kada teks skubėti žmogų gaivinti. Gali žinoti, kad kažkas atvyks su sunkiu insultu ar trauma, bet ar žmogus gyvas pasieks mūsų skyrių, ar pavyks jį stabilizuoti – nežinai.
Doc. dr. I. Lisauskienė: Dirbame kitaip nei kiti gydytojai. Mes visada dirbame paromis, savaitgaliais, mūsų darbo niekaip negali sudėlioti pagal kitokius standartus ar „ofisinio“ darbo šablonus. Kai dirbi parą, ryte išeini namo, pacientus perduodi kolegoms, kuriais visiškai pasitiki. Vienas iš svarbiausių dalykų – kolektyvinis pasitikėjimas.. Ir tai yra mūsų stiprybė. Todėl reanimatologų, anesteziologų kolektyvai dažniausiai laikomi vienais tvirčiausių. Kai ateina naujas pacientas, šeima klausia, kas bus gydantis gydytojas, o mes atsakom – čia nėra vieno gydytojo, čia visi 16 yra jo gydytojai. Vieną dieną jūs kalbėsitės su vienu gydytoju, rytoj kalbėsite su kitu, bet visi jie žinos jūsų ligos istoriją. Tai ir yra vienas iš didžiausių mūsų iššūkių – tu nežinai, kada bus „normali“ diena. Mūsų darbe mažai rutinos. Mes esame tam nusiteikę ir jau įpratę, tačiau tai labiau išvargina.
Kaip jūs atsipalaiduojate po tokio darbo, nuo visų tų emocijų, nuo gyvenimo šalia mirties?
Doc. dr. I. Lisauskienė: Mūsų komanda yra labai įvairi ir įdomi. Visi turime skirtingų pomėgių, bet dauguma – aktyvūs. Labai daug keliaujame – mūsų beveik visi yra pamišę keliautojai. Daug kas sportuoja – bėgioja, plaukioja, važinėja dviračiais, kilnoja svorius. Ir dar esame turbūt vieni iš daugiausiai skaitančių žmonių – knygos yra mūsų didelis malonumas.
Bet svarbiausia – komandinis palaikymas. Mes labai daug išsikalbame tarpusavyje. Ir tai yra gerai, nes išsikrauni, neapkrauni savo šeimos. Šeimai kartais būtų per sunku girdėti tai, ką išgyvename darbe. O čia – mes vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Labai daug juoko, pokštų, bendrų nuotykių, išvykų. Ir dar vienas labai svarbus dalykas – pasitikėjimas kolegomis. Turi mokėti išeiti namo su ramia širdimi, žinodamas, kad tavo pacientas liko patikimose rankose. Nes kitaip neišgyventum.
Ar buvo tokių atvejų, kai paciento būklė atrodė beviltiška, bet jis išgyveno? Ir ar būna, kad tie žmonės paskui ateina padėkoti, pasirodyti, jog štai – vaikšto ir gyvena?
Doc. dr. I. Lisauskienė: Labai retai. Turbūt žmonėms labiausiai įstrigo pandemijos pradžia. Man asmeniškai – tikrai. Tai buvo pati COVID-19 pradžia, mirštamumas labai didelis. Nors nepaprastai stengėmės, dažnai negalėjome padėti. Aš iki šiol atsimenu tuos žmones. Vardais, pavardėmis. Jie, žinoma, niekada nebeateis, bet jie liks atmintyje.
Yra buvę ir kitokių istorijų. Pavyzdžiui, per gripo epidemiją viena moteris buvo prijungta prie ECMO (organų kraujotaka ir aprūpinimas deguonimi užtikrinamas aparatu), ir ji turėjo gimdyti. Pacientė pasveiko ir, praėjus nemažai laiko, atėjo pas mus. Būna pacientų po kepenų transplantacijos, kurie grįžta, bet tendencija aiški – ateina du, tris kartus, o paskui, kai gyvenimas pradeda sektis, mūsų vengia.
Gana dažnai sunkiai sergančio paciento artimieji kalba apie padėką, apie tai, kad kai pasveiks būtinai ateis… Tačiau kolegos tą stresinę kalbą žino, todėl visada sakome: „Ateikit, kai pasveiksite, ateikite pasirodyti.“ Bet galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek iš jų išties prisimena savo pažadus.
R. Kuprys: Kadangi rutinos neturime, egzotikos pasitaiko labai daug: turime pacientų su didelėmis traumomis ir atviromis kaukolėmis, peiliu galvoje, pagaliu pilve…mano paminėti ir kiti čia patekę pacientai yra ypač sunkių būklių, todėl jiems čia sugrįžti, net jei viskas ir pasibaigia sėkmingai – labai sunku. Toks jau šitas darbas.
A. Kiškis: Pacientams pas mus ateiti sunku. Ypač tiems, kuriems gydymas buvo labai ilgas, būklė – labai sudėtinga. Dar sunkiau prisipažinti, kad buvo taip blogai, jog reikėjo intensyvios terapijos. O kas čia vyko jie tiesiog neprisimena ir nežino, nes… miegojo ir neturėjo galimybės matyti, ką mes darėm. Kiti tiesiog paskęsta kasdienybės rūpesčiuose ir prisiminimai apie ligoninę pasidaro tolimesni.
Visada džiaugiamės sėkme tų, kurie pasveiksta. Aišku, kiekvienas gydytojas nori kuo geresnio rezultato, bet jeigu jo nėra – nereiškia, kad nieko gero nepadarėme.
O Jūs laukiate padėkos? Ji motyvuoja?
Doc. dr. I. Lisauskienė: Tai viena iš tų profesijų, kurioje žmonių padėka – ypatingai svarbi. Kai kurie parašo padėką, išvardina chirurgus, o paskui paminimas ir „intensyvios terapijos skyrius“. Ir žinokit, mums tiek ir tereikia. Prisiminė – jau gerai. Nes tai kolektyvas, komanda, o ne vienas žmogus.
Aš labai gerai prisimenu vieną pacientą – jauną vyrą, kuriam buvo atlikta labai sudėtinga operacija, būklė komplikavosi, jis beveik šimtą parų gulėjo reanimacijoje su įvairiausiomis komplikacijomis. Kartu buvo ir jo šeimos nariai – tokie, kurie tikrai suprato situaciją, nekaltino, o kaip tik stengėsi padėti.
Galiausiai po ilgo ir varginančio gydymo jį perkėlėme į kitą skyrių ir jis pasveiko. Tą dieną, kai jį perkėlėme į skyrių penkiaminutės aptarimo metu auditorijoje sėdėjo keturiasdešimt žmonių, chirurgai atsistojo ir mūsų komandai dėkodami plojo. Žinokit, turbūt visą gyvenimą tą prisiminsiu. Tai buvo didžiausias „ačiū“, kokį kada esu gavusi iš kolegų. Ne oficialus, ne parašytas raštelyje, o nuoširdus, gyvas, asmeniškas. Tada supranti, kad tavo pastangos buvo vertos.
Ar tiesa, kad intensyvios terapijos skyrius – vienas brangiausių ligoninėje?
Doc. dr. I. Lisauskienė: gydymas čia labai brangus ne tik dėl vaistų, kurie gali kartais ir keliolika tūkstančių per parą kainuoti. Gydymo kaštai išauga dėl personalo, dirbančio su pacientais: prie vieno paciento nuolat dirba labai daug žmonių. Pavyzdžiui, mūsų skyriuje, kur yra aštuoniolika lovų, kiekvieną akimirką dirba mažiausiai trys gydytojai, dešimt slaugytojų ir keturi padėjėjai. Tai didelė, profesionali komanda. O dar konsultantai, kurių irgi reikia beveik kasdien. Žinių kiekis ir atsakomybės mastas yra milžiniški. Tuo ir paaiškinama ta didžiulė kaina. Mūsų ligoninės teikiamų paslaugų lygis šiandien tikrai nesiskiria nuo Didžiosios Britanijos, Vokietijos ar Amerikos. Turime galimybių dirbti tokiais pat metodais, technologijomis, naujausiais gydymo būdais. Tai – didžiulė vertė. O tam, kad visa tai turėtume ir gebėtume lygiuotis į aukščiausio europinio lygio centrus, turime būti pasirengę mokytis kasdien, nuolat skaityti, gilintis, važiuoti į konferencijas, sekti naujausias mokslo žinias.
