Buvo metas, kai vandens stiklinė reiškė tik vandens stiklinę. Nori — atsuki čiaupą ir turi to gero, kiek širdis geidžia. Tačiau pastaruoju dešimtmečiu viskas pasikeitė. Šiandien pasaulis tiesiog pamišęs dėl kuo tyresnio, kuo natūralesnio vandens ir yra pasirengęs už jį mokėti nemažus pinigus.
Lietuvoje gėrimų gamintojai stveriasi už galvos, nes lietuviai nebenori tų spalvotų limonadų, kuriuos taip ištikimai gėrė ilgus dešimtmečius, ir mieliau renkasi gazuotą arba negazuotą vandenį: mineralinį, mineralizuotą ir pan. Tiesa, mes dar nesame paviję amerikiečių: štai Niujorko restoranuose galite rasti „vandens patarėjus“, kurie klientams padeda išsirinkti tinkamiausią vandenį: prie žuvies — San Pellegrino, prie jautienos — Evian, ko pageidausite? Net McDonald‘s įstaigose Tu gali nusipirkti vandens, pritaikyto specialiai Big Mac mėsainiui.
Iš tiesų sunkoka ką nors kaltinti mėginimu pasipelnyti malšinant mūsų troškulį. Pavyzdžiui, britai praėjusiais metais išleido 1,2 milijardų svarų sterlingų (maždaug 6 milijardai litų) vandeniui, pardavinėjamam buteliais, o tai 18 proc. daugiau nei 2002–aisiais. Dar daugiau: vanduo buteliais Jungtinėje Karalystėje sudarė 65 proc. visų nealkoholinių gėrimų rinkos, taigi vidutiniškai per metus britas išgeria apie 100 litrų vandens, išpilstyto į butelius.
Iš vienos pusės, tai labai sveikintinas dalykas: dažiklių, saldiklių, cukraus, įvairiausių cheminių priedų prisotinti gėrimai ne tik didina nutukusių žmonių skaičių, bet ir tampa ne vienos ligos priežastis.
Pasidavęs rūpinimosi sveikata bumui, didelėmis raidėmis užsirašei: „Norint likti sveikam ir kad negrėstų dehidratacija, per dieną reikia išgerti ne mažiau 8 stiklines vandens“. Nuo tada nesiskiri su nedideliu vandens buteliuku. Įdomiausia, kad žmonės dažnai geria parduotuvėje pirktą vandenį ne todėl, kad jis skanesnis, tyresnis ar kaip kitaip tobulesnis, o todėl, kad tai madinga gero įvaizdžio detalė. Apklausos parodė, kad neretai žmogus nešiojasi vandens buteliuką tarsi madingą aksesuarą: tai žinia aplinkiniams, kad esu sveikas, gyvybingas ir rūpinuosi savo kūnu.
Daugiausia prie „vandens įvaizdžio“ suklestėjimo prisidėjo reklama. Atėjo laikas, kai nebeužteko žodžių „tyras“, „skaidrus“, „natūralus“ ir visų galimų jų variacijų. Taigi buvo sugalvota koncepcija, skirta mados besivaikančiam jaunimui: „Gyvenk sveikai. Kasdien“.
Atrodo, viskas labai gražu. Tačiau yra dvi mažos problemėlės. Pirmoji: nėra jokių įrodymų, kad vanduo buteliais geresnis už vandenį, bėgantį iš čiaupo. Antroji: gali būti, kad mums nereikia gerti tiek daug vandens, kaip teigiama reklamose.
Daugelis gamintojų pabrėžia, kad „be galo“ natūralus, „be galo“ tyras ir be jokių chemikalų šaltinio vanduo — tai raktas į grožį ir sveikatą. Tačiau kodėl toks pat raktas negali būti vanduo iš čiaupo? Pavyzdžiui, „Coca–Cola“ kompanijos produkto — vandens „Dasani“, iš natūralių požeminių šaltinių ar gręžinių gaunama tik 65 proc. O likusieji 35 proc. paimami… na, paprastai sakant, tiesiai iš čiaupo. Taigi ar reikia pirkti tas plastmasines vandens pūsles? Juk Lietuvoje vandentiekio tinklai griežtai kontroliuoja tiekiamo vandens kokybę, ir paprastai visi nesklandumai kyla dėl pasenusio vamzdyno, kuriuo atitekėdamas vanduo gali įgyti nemalonų skonį ar spalvą — būtent šioms savybėms neutralizuoti ir skirti vandens filtrai.
Žinoma „aštuonių stiklinių“ taisyklė gimė remiantis 1945 metais Amerikos maisto ir mitybos komisijos paskelbtu pranešimu, kuris teigė, kad kiekvienai suvalgytai kalorijai reikia po mililitrą vandens. Tačiau pro ausis buvo praleista antroji šio sakinio dalis, jog didžiąją šio vandens dalį gauname su maistu. „Aštuonių stiklinių“ taisyklė tapo neginčijama ir buvo nuolat linksniuojama žiniasklaidos. Tačiau mokslininkai šia problema rimčiau susidomėjo visai neseniai, jie netgi mano, kad gąsdinimai dehidratacija galbūt yra gerokai perdėti. Profesorius Heinz Valtin ištyrė galybę elektroninių duomenų bazių, kalbėjosi su daugybe mitybos specialistų ir peržiūrėjo šimtus skirtingų straipsnių šia tema ir teigia, kad nerado jokių šios taisyklės mokslinių įrodymų. Atvirkščiai, jis aptiko įrodymų, kad galbūt mums visai nereikia tiek vandens, kiek siūlo reklamos ir sveikatinimo žurnalai. Profesorius domėjosi itin sveikų žmonių mityba ir išsiaiškino, kad daugelis jų geria kur kas mažiau vandens nei patariama. Kalnai mokslinės literatūros aiškina, kaip puikiai mūsų kūnas sugeba išlaikyti vandens balansą: „Jeigu išgeri daugiau nei reikia, perteklių pašalini su šlapimu“. Profesorius H.Valtin priduria, kad, jo nuomone, mes geriame daugiau nei reikia, o tai gresia kitu nemalonumu — hiponatremia, arba skysčių perdozavimu. (Per pastaruosius kelerius metus nuo to mirė keli maratono bėgikai, bet tokie atvejai labai reti.)
