Po operacijos tikėdamiesi gauti jums priklausančią medikų priežiūrą reabilitacijos įstaigoje galite būti nuvilti. Nuėję į ligonių kasas išgirsite, kad pinigai šiam tikslui jau išeikvoti.
Uostamiesčio gyventojai Janinai T. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (KUL) buvo atlikta sudėtinga peties sąnario bei raumens artroskopinė operacija. Po jos gavusi siuntimą reabilituotis Palangos „Lino” sanatorijoje.
Bet Janinos T. artimiesiems Klaipėdos teritorinėje ligonių kasoje buvo pareikšta, jog pinigų tam nebėra.
Moteriai buvo pasiūlyta pigesnė – ambulatorinė – reabilitacija. Jei ši reabilitacija moters netenkintų – ji galinti gultis į reabilitacijos įstaigą, tačiau už nakvynę ir maitinimą turėsianti užsimokėti pati – ligonių kasa apmokėtų tik medicinos paslaugas.
„Diena sanatorijoje man kainuotų 50 litų, o reikėtų gydytis mažiausiai 20 dienų”, – skaičiavo moteris. Tačiau reabilitacija jai buvo būtina – po operacijos ji negalėjo pajudinti rankos, kentė didelius skausmus ir diskomfortą.
Nemoka skaičiuoti
Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktorius Alfridas Bumblys „Vakarų ekspresui” paaiškino, jog taip atsitinka todėl, kad įstaigų administracijos nemoka skaičiuoti.
„Universitetinė ligoninė per du šių metų mėnesius išeikvojo 150 procentų šiam laikotarpiui reabilitacijai skirtų lėšų”, – informavo jis.
Metų pradžioje ligonių kasos su vyriausiaisiais gydytojais pasirašo sutartį, kurioje patvirtinama metams reabilitacijai skirta pinigų suma.
„Tuos pinigus reikia suskirstyti į 12 lygių dalių ir neviršyti sumos, skirtos mėnesiui. Administracijos turi vykdyti susitarimą, o jos neskaičiuoja, ir nukenčia žmonės. Vyriausieji gydytojai turi informuoti gydytojus, kad suderintų visas intervencijas, operacijas, kad reabilitacijai skirta suma neviršytų nustatytosios, turėtų reguliuoti, kam priklauso ambulatorinė reabilitacija, o kuriems būtinai reikia stacionarinės”, – aiškino A. Bumblys.
Kadangi šito pasiekti nepavyksta, ligonių kasa, sakė direktorius, ieško variantų – galintiems vaikščioti miestiečiams siūlo ambulatorinę reabilitaciją, nes ji pigesnė. Kadangi kaimo gyventojams sunku važinėtis į miestus, jiems, esant galimybei, skiriama stacionarinė reabilitacija. Nors, pabrėžė direktorius, jie galėtų reabilitacijos, jei suma viršyta, išvis neapmokėti.
„Labai nemalonu, kai ateina pas mane pacientai ir mes turime primesti jiems problemas, kurias turi išspręsti vyriausieji gydytojai”, – apgailestavo A. Bumblys.
KUL, anot direktoriaus, palyginti su kitomis gydymo įstaigomis, gauna didžiausią reabilitacijai skirtą sumą. Tačiau būtent šioje ligoninėje siuntimų išduodama daugiausia.
Šiems metams Klaipėdos ir Tauragės apskritims reabilitacijai skirta apie 22 mln. litų, panaši suma buvusi skirta ir praėjusiais metais. Beje, praeitais metais kai kurios gydymo įstaigos visų pinigų net nepanaudojo. KUL iš skirtosios sumos atseikėta daugiausiai – 6,42 mln. litų.
Skaičiuoti moka
KUL vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis su A. Bumblio priekaištais nesutinka. Anot jo, reabilitacija – didelė problema todėl, kad visur pristeigta daug reabilitacinių lovų, o pinigų reabilitacijai trūksta.
„Skaičiuoti mes labai gerai mokame, – prieštaravo jis. – Jei žmogui priklauso reabilitacija – kaip jos gali neduoti? Pacientai žino, kas jiems priklauso. Gaila, kad ligonių kasa neįvardija pagrindinės priežasties – kad trūksta pinigų ir valstybė nepadengia visų paslaugų išlaidų. Tad ne įstaigos ir ne jų vadovai kalti, kad jų trūksta. Tai bendra valstybės problema.”
