Rankų ir kojų netekusi moteris per dvejus metus išmoko pasirašyti ir susiuvo pirmąją siūlę. Kiek laiko reikės jaunam vyrui, kad jis, netekęs abiejų rankų, galėtų vienas atlikti bent gamtos reikalus?
Bejėgiškumas ir laimėjimai
Vyriškas „alio” telefono ragelyje pasigirsta po penkių pyptelėjimų. Skaičiavau juos, nes dvejojau, ar iš viso atsilieps: Valentinas Audzevičius, kuriam skambinau, neturi rankų.
Balsas sodrus, nors vaikinui – tik 22-eji. Turbūt ta žiauri nelaimė, įvykusi vasarai baigiantis, jauną žmogų per kelias minutes pavertė vyru nuvargusiu balsu.
Praėjo pustrečio mėnesio, bet jis vis dar negali gyventi vienas. Negali savęs apsitarnauti, pavalgyti, atlikti elementarių fiziologinių veiksmų. Pavyzdžiui, nusimauti kelnių, kai nori į tualetą. Telefonu bando naudotis savarankiškai: seseriai žinutę parašė kojų pirštais.
Vilnietė Lina Kaikarienė, kuriai visos keturios galūnės buvo amputuotos šiek tiek daugiau nei prieš dvejus metus, jau gali labai daug. Ji ne tik naudojasi telefonu ir kompiuteriu, bet netgi dukros padedama pabandė siūti siuvamąja mašina.
„Pabandžiau, siūlė išėjo kreivoka, bet visgi susiuvau”, – praėjusią savaitę dar vienu gyvenimo laimėjimu pasidžiaugė moteris be rankų.
Reikia 35 tūkst. litų
Organizacija „Lietuvos Caritas” kviečia visus geros valios žmones padėti Ramygaloje gyvenančiam 22-ejų Valentinui Audzevičiui įsigyti rankų protezus”, – tokį pranešimą praėjusią savaitę išplatino katalikiška pagalbos organizacija.
Valstybė rankoms protezuoti skiria apie 10 tūkst. litų, o pigiausias vienos rankos protezas kainuoja apie 45 tūkst. litų. Tokį argumentą, kodėl prašo pagalbos, pateikė Panevėžio vyskupijos „Carito” direktoriaus pavaduotoja Gražina Pacevičienė.
Organizacija „Caritas” V.Audzevičiui reikalingos sumos skirti negali. Ji padeda spręsti socialines ir moralines problemas.
„Šiam vyrui reikia patogesnio būsto, nes gyvena apleistame vienkiemyje. Reikia psichologo pagalbos, nes negali atsigauti po patirtos traumos, pavertusios jį maksimaliai priklausomu nuo kitų, ir vaistų, kurių padedame įsigyti”, – vardija G.Pacevičienė. Ji pridūrė, kad vienos rankos atplaiša jau sugijusi, būtų galima pradėti protezavimą.
Rankas sutraiškė presas
Baisi nelaimė netoli Ramygalos įvyko šią vasarą, rugpjūčio 14-ąją. V.Audzevičius gimė ir užaugo kaime. Jam, našlaičiui, nuo vaikystės nesvetimi ūkio darbai. Ir dabar pragyvena uždarbiaudamas pas ūkininkus. Tą nelaimingą dieną presavo šiaudus.
„Tas presas, su kuriuo dirbau, antikvarinis. Kai ūkininkas ieškojo naujų detalių jam suremontuoti, niekur nerado, nes niekas tokių nebegamina ir nebenaudoja”, – nelaimės priežastį trumpai apibūdino V.Audzevičius ir pridūrė, kad dabartiniai presai yra su plėvelėmis, tinkleliais, todėl saugūs.
Antikvariniu, anot pašnekovo, presuojant šiaudus kaskart reikėdavo išlipti iš traktoriaus, užvynioti ant špagato kuokštą šiaudų ir mesti, kad susisuktų naujas rulonas. Taip dirbo pirmą kartą. Buvo pasakęs ūkininkui, kad grįš iš lauko, jei nesiseks. Buvo susukęs kelis rulonus, kai eilinį kartą metant špagatą šis į presą įtraukė ranką.
Greitosios pagalbos nekvietė
„Labai skaudėjo, bet sugebėjau kita ranka iš kelnių kišenės išsitraukti telefoną. Pasakiau ūkininkui, kas atsitiko”, – pasakoja V.Audzevičius.
Jo kaimynė, Ramygalos parapijos „Carito” vedėja Angelė Kielienė pasakojo, kad atvažiavęs ūkininkas rado preso įtrauktą ir antrąją samdinio ranką.
„Ūkininkas nekvietė greitosios medicinos pagalbos. Gal dėl to, kad Valentinas pas jį dirbo nelegaliai ir dėl to norėjo nuslėpti nelaimę. Pasikvietė dar vieną žmogų, abu bandė ištraukti Valentino rankas”, – piktinosi A.Kielienė, pažįstanti V.Audzevičių nuo vaikystės ir girianti jį už darbštumą, sąžiningumą, nuoširdumą.
Greitąją medicinos pagalbą nukentėjusiajam iškvietė draugė, kai jį, išplėštą iš preso, ūkininkas parvežė namo. Vyras nebuvo praradęs sąmonės, jis pats sako, kad daug kraujo nenubėgo, nes buvo užspaustos kraujagyslės. Medikai V.Audzevičių iš Panevėžio ligoninės pervežė į Kauno klinikas.
Medikai buvo bejėgiai
„Atvežė jį mums labai baisiai sužalotą. Kaip įmanydami, bandėme rankas išsaugoti, deja, gamta darė savo. Iš vienos rankos sužalotų audinių staiga prasidėjus gausiam kraujavimui, teko priimti sprendimą ją amputuoti. Siekiant išsaugoti antrąją ranką ir ją operuojant paaiškėjo, kad sutrinti audiniai nekrozavo, yra nebegyvi”, – šio paciento gydymo detalės giliai atmintin įsirėžė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikos vadovui profesoriui Ryčiui Rimdeikai.
V.Audzevičius – vienintelis klinikos pacientas šiais metais, kuriam rankas teko amputuoti. Daug dažniau, sakė profesorius, tenka prisiūti nutrauktas rankas. Tokių operacijų kauniečiai atlieka po 4–5 per metus.
Viena V.Audzevičiaus ranka pasibaigia prie pat peties, kita – virš alkūnės sąnario.
„Ilgesniajai, kurią pavyko išsaugoti, bus galima pritaikyti protezą”, – bent tiek džiaugiasi gydytojas R.Rimdeika.
Santaupų vyras neturi
Paklausus, ar dėl tokios skaudžios jį ištikusios nelaimės kaltina ūkininką, V.Audzevičius pademonstravo kilnumą.
„Pykstu, kad meluoja, neva aš pats prašiau traktoriaus, kad dirbčiau sau, jį pavogiau ir taip toliau. Siūlė pinigų, sakė, kam valstybei kaip baudą juos atiduoti, geriau sumokės man. O aš sakau, man valstybė gydymą davė, parodymų nekeisiu”, – tvirtino V.Audzevičius.
Po nelaimės ligonis Kauno klinikose praleido pusantro mėnesio. Po to buvo perkeltas į „Ortopedijos technikos” akcinės bendrovės reabilitacijos skyrių.
„Po dešimties dienų prasidėjo arterinis kraujavimas, vėl grįžau į Klinikas. Ten praleidau savaitę ir spalio pirmą dieną grįžau namo. Jau išėmė siūles, vieną ranką galima protezuoti, bet pas ūkininkus uždirbam ne litus, o centus, todėl neturiu už ką protezo nusipirkti”, – guodžiasi V.Audzevičius.
Jį globojanti draugė Ilona, be kurios vyras neišgyventų nė dienos, išėjo nemokamų atostogų. Iki traumos V.Audzevičius nebuvo draustas socialiniu draudimu, nes pas ūkininkus dirbo nelegaliai.
Prasidėjo nuo išnirimo
Vilnietė L.Kaikarienė buvo parduotuvėje, kai jai paskambinau telefonu. Moteris turi visus keturis protezus, ir mokosi juos valdyti. Iš namų į tolimesnę kelionę išsiruošia vežimėlyje, lydima artimųjų.
Visos galūnės 46-erių moteriai buvo amputuotos daugiau nei prieš dvejus metus. Šios tragedijos pradžių pradžia, kaip ir V.Audzevičių ištikusi nelaimė, buvo rugpjūčio mėnesį. Tuomet, kai tvarkydamasi namuose L.Kaikarienė slystelėjo ir susižeidė dešinę koją.
Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės medikai nustatė, kad moteriai išniręs dešinės pėdos kulnikaulis. Grąžino jį į vietą, uždėjo gipso įtvarą ir po trijų dienų ligonę išleido į namus. Tačiau namuose jai ėmė skaudėti sužalotą koją. Kitą dieną pakilo temperatūra, ėmė krėsti šaltis, tinti blauzda, o skausmas pasidarė nepakeliamas.
Kai vyras nuvežė iš skausmo alpėjančią žmoną į tą pačią Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę, priėmimo skyriuje ligonę apžiūrėjęs gydytojas nepatikėjo jos nusiskundimais ir, artimųjų teigimu, nesuteikęs jokios pagalbos išleido namo. Moterį alino nepakeliamas skausmas, tą pačią dieną sutriko širdis ir kvėpavimas.
Operacijos – komos būklės
L.Kaikarienės artimieji su siaubu prisimena tą naktį, kai vėl nuvežę ligonę į tą pačią ligoninę, turėjo maldauti pagalbos. Tik paryčiais moteris buvo paguldyta į ortopedijos ir traumatologijos skyrių. lIgoninės palatoje praėjo dar viena para. Kitą dieną, sunerimęs, kad Lina neatsiliepia į skambučius, į ligoninę atskubėjo jos vyras. Žmoną rado be sąmonės, vieną gulinčia palatoje. Visa dešinė koja buvo sutinusi, juoda, o ant šlaunies – pūslės.
Pacientę buvo ištikęs sepsinis šokas. Medikai skubiai pervežė L.Kaikarienę į reanimaciją ir padarė papildomus tyimus ir nustatė diagnozę – nekrozuojantį fascitą. Dėl infekcijos audiniai buvo apmirę, todėl, gelbint gyvybę, reikėjo amputuoti sužalotą dešinę koją.
Po kiek laiko, išsivysčius viso kūno organų nepakankamumui, buvo amputuota ir kairė blauzda bei abi plaštakos. Be sąmonės L. Kaikarienė reanimacijoje praleido 33 paras.
Komplikacijos išsivystė šalies sostinės ligoninėje, kur gydytojų priežiūros, artimųjų teigimu tiesiog teko reikalauti. Medikai teisinasi žaibine ligos forma.
Šiandien L.Kaikarienė jau rečiau sapnuoja košmarus apie tai, kas įvyko daugiau nei prieš dvejus metus.
„Atsitiko – nebesugrąžinsi. Galbūt reikėjo nedaug, kad viskas būtų buvę kitaip”, – sako graži išmintinga moteris.
Ji džiaugiasi, kad protezų pagalba jau gali pasirašyti, naudotis kompiuteriu ir naršyti internete, susisiekti elektroniniu paštu. Juk ir sveikieji, galėdami pas draugus bėgte nubėgti, dažniau sėda į automobilį ir važiuoja, skambina telefonu arba bendrauja internetu.
Nuolatiniais protezais moteris naudojasi metus.
„Reikia daug pastangų ir laiko, kad išmokčiau juos valdyti. Kol kas kojų protezais naudojuosi tik namuose, mokausi vaikščioti pasiremdama ramentais,” – į klausimą, ar galėtų pašokti, atsako juokdamasi, kad prilaikoma galbūt sugebėtų pašokti lėtą valsą, pakrypuoti į šonus.
Donorinių galūnių rizika
Lenkijos Tšebnicos miesto ligoninėje vienai moteriai, kuri rankos beveik iki pat peties neteko prieš dvejus metus per automobilio avariją, neseniai buvo prisiūta mirusios donorės ranka. Tai jau antra tokia operacija Lenkijoje. Ar Lietuvoje neketinama taikyti lenkų patirties?
Profesoriaus R.Rimdeikos teigimu, mūsų šalies plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistai neabejotinai galėtų tai padaryti. Tačiau ar tikrai verta siūti donorines galūnes ne dėl eksperimento, o dėl ligonio – labai daug diskusijų keliantis klausimas.
„Tam, kad būtų prisiuvamos ir funkcionuotų donorinės galūnės, reikia donoro ir milžiniškų lėšų. Tačiau didžiausia problema ta, kad recipientui visą likusį gyvenimą reikia gerti vaistus”, – vardijo R.Rimdeika.
Žmonėms, kuriems yra įsodinti donorų organai, reikia vartoti imunitetą slopinančius vaistus, kad organizmas neatmestų svetimo organo. Taip veikiant imunitetą organizmas tampa labai jautrus infekcijoms.
„Inkstai, kepenys, širdis yra gyvybiškai būtini organai. Be rankų galima gyventi, todėl ar verta rizikuoti?” – taip klausimu į klausimą apie donorines galūnes atsako profesorius R.Rimdeika.
|
Rankų protezai: Rankų protezai gali būti funkciniai ir kosmetiniai, priklausomai nuo žmogaus poreikių. Yra gaminami plaštakos, dilbio, žasto, peties protezai, priklausomai nuo traumos ir amputacijos lygio. Kompensuojami funkciniai protezai gali būti su montuojama aktyvia plaštaka, kuri gali atlikti elementarią paėmimo funkciją, arba su universaliu darbiniu įrankiu, vadinamuoju kabliu, kuriuo galima pagriebti ar paimti ir išlaikyti įvairius darbui skirtus įrankius. Rankų protezų ėmikliai gaminami iš įvairių kompozitinių medžiagų. Kompensuojamųjų rankų protezų kainos yra nuo 900 iki 10 tūkst. 500 litų. Rankų protezai kompensuojami kas trejus metus. Mioelektriniai protezai yra naujos kartos. Jie nėra įtraukti į kompensuojamųjų gaminių sąrašą. Dilbio mioelektrinio protezo kaina prasideda nuo 25 tūkst. litų, žasto mioelektrinio protezo – nuo 45 tūkst. litų. Mioelektrinis protezas valdomas elektrodais, integruotais vadinamajame bigės guolyje, kurie perima raumenų jėgą, ją sustiprina ir perduoda kaip valdymo signalą arba komandą protezo plaštakai. Plaštaką valdo dilbio srities antagonistinių raumenų grupės, priklausomai nuo fiziologinių jų funkcijų – tiesiamaisiais raumenimis perduodamas signalas atgniaužti plaštaką, lenkiamaisiais – suspausti. Taigi toks protezas valdomas ne mygtukų paspaudimu, o raumenų įtempimu, priklausomu nuo paciento valios, ir sukuriamas tam tikras natūralumo jausmas. Mioelektrinį protezą valdantys elementai – laidai, elektrodai ir akumuliatorius paslėpti po laminato tūta ir suteikia estetinį rankos vaizdą. Būtina sąlyga protezui pritaikyti yra pakankama raumenų jėga. Labai svarbu tokį protezą pritaikyti tuomet, kol raumenys dar nesunykę. Protezo funkcionalumą lemia ne tik techniniai aspektai, bet ir paties paciento pastangos treniruotis ir išmokti įtempti atskiras raumenų grupes. „Ortopedijos technikos” bendrovė yra pritaikiusi pacientams keletą tokių protezų. |
|---|
