Žmogus visiškai atsižada savęs: savi siekimai, anksčiau atrodę tokie reikšmingi, staiga pasitraukia užmarštin ir visa esybe pradedama tarnauti kitam. Pradedama liguistai pavydėti savo vyro, ilgėtis jo, vargina nepilnavertiškumo kompleksas.
Žvelgiu į tave kaip į veidrodį
Tokią situaciją patiria ne visi sutuoktiniai. Tačiau tie, kurie dar paauglystėje patyrė griežtą tėvų kontrolę, kurie neišsiugdė pasitikėjimo savo jėgomis, dažnai gali išgyventi šią būseną.
Egzistuoja keletas mechanizmų, kaip tampama priklausomu nuo partnerio.
Viena būtybė
Kai kurios poros posakį ,,Mylinčių širdys plaka vienu ritmu” supranta labai paprastai: visur ir visada reikia būti vieningiems. Taip greitai pradedama atsižadėti savo tikslų, savo vertinimų.
Kaip pasakysi
Į priklausomybę veda ir pastangos įtikti partneriui. Tad atsižadama bet kokių ginčų, paniškai bijomasi bet kokio konflikto.
Žinau, ką tu jauti
Kitas žmogus nuvertinamas, ir kai valdingas partneris savo vertinimą, savo emocijas nesąmoningai primeta savo sutuoktiniui, įrodinėdamas, kad jie abu viskuo labai panašūs, tarsi vienodos obuolio puselės.
Tradicijų poveikis
Kad net šiuolaikiniame pasaulyje daugiau jaučiama moterų priklausomybė nuo vyrų, lemia mūsų tradicijos. Juk vienas gražiausių tautosakos mergelių bruožas – nuolankumas vyrui ir tėvams.
Moters paskirtis – meilė ir šeima. Yra moterų, kurios santuokos priesaiką priima kaip amžiną įpareigojimą. Atsižadėdamos savęs jos tempia šeimos jungą, nors meilės jau seniai nebėra. Apie naujos santuokos kūrimą jos net negalvoja. Tai amžinai pasmerktos vyro žeminimui ir agresijai moterys.
Jis turi būti ypatingas. Ateina laikas, kai merginos, vaikystėje laukusios savo svajonių princo, suvokia, kad realybėje princų nebūna… Tačiau vis dėlto pasitaiko, kad kai kurios išteka įsitikinusios, kad jas aplankė pasaka… Bet labai dažnai tų ,,princų” žmonos išsižada savo principų, taip ir nesuvokusios, kad savo gyvenimą paaukojo egoistui pseudopoetui, amžinojo variklio išradėjui…
Vyras – šeimos galva. ,,Nelygiavertė” santuoka (amžiaus skirtumas, išsilavinimas, turtinė padėtis) negali atnešti jauniesiems laimės. Priklausomas partneris jaučiasi nepilnavertis, blogesnis už partnerį. Ir tai stumia jį į neviltį.
Kartu ir bėdoje , ir džiaugsme. Į šias pinkles papuola ne tik moterys, bet ir vyrai. Nors mylimieji santuokoje turi daug ko atsižadėti, bet tokios sąjungos, kurioje visi poreikiai ir pomėgiai būtų vienodi, tiesiog nebūna: tuomet vakarais abu partneriai žiūrėtų futbolą, o rytais pagiringi nuo vakarykščio alaus siuvinėtų servetėles kryželiu. Jei tai atrodo normalu, tai kam dviem klonam kurti šeimą?
Bet kurią priklausomybę reikia siekti paversti nepriklausomybe. Pirmiausia reikia suvokti, kad būti nepriklausomam – visiškai nebaisu. Tai santykių perkėlimas į kitą lygmenį. Sutuoktiniui reiktų apibrėžti savo privataus gyvenimo ribas. Būtina išsiaiškinti, kokių interesų nė vienas neaukos ,,vardan šviesios šeimyninės idilės”. Reikia suvokti, kad kiekvienas žmogus – asmenybė, kurią reikia gerbti.
