Visiems, kalbantiems apie kompiuterių daromą žalą vaikams, Paramos vaikams centro vadovė psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė siūlo visų pirma pagalvoti apie savo veiksmus – o kiek jūs kalbatės su vaikais apie tai, ką jie daro kompiuteriu, ar mokote jais teisingai naudotis? Šiuolaikinės technologijos gali būti ir draugas, tik reikia mokėti išnaudoti jų galimybes.
Dažnai tenka girdėti kalbas, jog kompiuteriai žaloja vaikus. Kokia yra jūsų, kaip specialistės, nuomonė?
Kompiuteriai ir naujosios technologijos yra neatskiriama dabarties dalis, galima sakyti, kad vaikai gimsta su kompiuteriais, ir niekur nuo to nepabėgsi. Jei pabandysite prisiminti, tai visada dalis tėvų bambėdavo ant vaikų, kad šie daro kažką ne taip, kaip jie darė.
Kvaila galvoti, kad tik mes žinome, kas yra pozityvu. Ne žaislas, taip pat ir ne kompiuteris, žaloja, o suaugusieji ir jų požiūris. Rūpestingoje šeimoje tėvai žino, ką vaikas žaidžia, pasikalba apie tai, suaugusieji stebi, kas vyksta ir nukreipia reikiama linkme. Žinoma, jei tėvai ne patys prižiūrės, ką daro vaikas, bet paliks vaiką kompiuterio priežiūrai, tai geruoju nesibaigs. Tik tada nereikia kaltinti kompiuterio.
Ar tai reiškia, kad tėvai turi griežtai kontroliuoti, ką vaikas daro internete?
Reikia kalbėtis su vaiku, reikia suvokti kompiuterio ir interneto keliamas grėsmes ir paruošti joms vaiką, reikia būti atsakingais tėvais, bendraminčiams su vaiku, o ne palikti jį vienišą. Jei vaikas bus paliktas vienišas, jis gali ir be kompiuterio nueiti „blogais keliais“.
Pats ribojimas naudotis kompiuteriu irgi yra ne laiko, o grėsmių suvokimo klausimas. Jei kalbėsime apie akių sveikatą, galime sakyti, kad prie kompiuterio reikia praleisti valandą, dvi ar kitą laiką. Tačiau kalbant apie kitas grėsmes, joms užtenka ir penkių minučių. Tiek visiškai pakanka pornografijai, kvaišalų reklamai, atskleisti svarbius dalykus socialiniuose tinkluose apie šeimą, užmegzti netinkamus ar net pavojingus santykius.
Svarbu ne kiek laiko praleidžia vaikas prie kompiuterio, o ką su juo daro.
Gal ne visi suaugusieji patys žino, kas yra pavojinga?
Manau, kad jie tiesiog nesidomi, nes daug dalykų yra neatsiejami nuo bendros moralės. Deja, kalbantis su tėvais paaiškėja, kad tik vienas kitas žino ir domisi, kokius žaidimus vaikas žaidžia. Tam nereikia išmanyti technologijas, tam reikia tik bendrauti, jei ką nors daro ne taip, paaiškinti, kodėl tai blogai. Juk leisdami naudotis mikrobangų krosnele paaiškiname, kad šuniuko joje džiovinti negalima. Čia tas pat.
Kraštutinumai taip pat nėra gerai. Virtuali erdvė egzistuoja, ir niekur nuo jos nepabėgsime. Ji gali daryti ir gerų darbų. Jei vaikas yra uždaro būdo, sunkiai suranda draugų, jau geriau jų turėti bent kelis socialiniuose tinkluose, nei išvis neturėti. Tik tėvai turėtų domėtis, kokie tai draugai. O tie, kurie turi dvidešimt draugų gyvenime, tikrai jų turės ir tinkluose. Taip pat yra ir puikių lavinančių kompiuterinių žaidimų bei kitų užsiėmimų.
Gal svarbesnį vaidmenį mokant naudotis technologijomis turėtų skirti mokykla? Dabar net mokytojams rengiami specialūs kursai, pavyzdžiui „Samsung Mokykla Ateičiai“, kuriuose bus mokoma, kaip geriau panaudoti technologijas mokymuisi.
Švietimo sistema visų pirma turi suprasti, kaip pasikeitė laikmetis. Mokinius reikia mokyti ne tik datų ir skaičių, kuriuos jie patys gali labai greitai susirasti internete. Juk mokiniai jau dabar dažniau klausia ne mokytojo, o „visagalio google“, nes taip greičiau. Jiems ta informacija visada po ranka, telefone.
Reikia ugdyti analitiškumą, kūrybingumą, nes šiuolaikiniam žmogui žinių bagažas nieko neduos, jei nemokės juo naudotis. Dabar žinios visada yra kartu, vien žinios jokios pridėtinės vertės nesuteikia, reikia žinoti kaip jomis naudotis.
O mokant jas išnaudoti, naujos technologijos gali labai praversti ugdant kūrybiškumą, darant mokymosi procesą įdomiu. Tačiau jos neturi būti naudojamos vien „copy paste“ funkcijai, kuri neįdarbina proto.
Tačiau vaikų mokymo naudotis technologijomis nereikia kaip karštos bulvės mėtyti vieni kitiems: tėvai – mokyklai, o mokykla – tėvams. Šviesti kaip saugiai ir naudingai dirbti ir pramogauti su kompiuteriu turi visi kas gali.
Tėvų nuomonė
Dominykas Kocys, dviejų vaikų (12 ir 14 metų) tėvas
Manau, vaikų auklėjimas visų pirma yra tėvų reikalas. Būtent jie įskiepija arba ne moralės normas, bendražmogiškas vertybes, pareigingumą (arba ne), draugiškumą, kitaip formuoja charakterį. Mokyklos funkcija yra tą formą užpildyti žiniomis, kurių neturi tėvai, bei padėti tėvams lavinti dalykines savybes – analitinį mąstymą, kūrybingumą.
Virtualusis pasaulis yra viena tų sferų, kur mokykla turėtų padėti tėvams, mat, kaip teko pastebėti, tikrai nemaža jų dalis su technologijomis nedraugauja, nors didelė pasaulio dalis jau persikėlė į virtualią erdvę. Todėl mokykloje, pamokų metu naujoms technologijoms ir internetui turėtų būti skiriamas didelis dėmesys, visų pirma koncentruojantis į tai, kaip išnaudoti jo galimybes kasdieniame gyvenime. Išmanyti virtualią erdvę ir technologijas dabar yra taip pat svarbu, kaip senovės indėnams pažinti žvėrių pėdsakus, o eskimams – žuvų pasaulį.
Aš pats net pavydžiu šiuolaikinei kartai. Daug laiko turėjau gaišti „kaldamas“, kuriais metais Napoleonas ėmė Maskvą ir numirė Ramzis II, o klausimui „kodėl“ likdavo visai nedaug laiko. Dabar į pirmuosius klausimus „Google“ gali atsakyti greičiau, nei atsiversi knygą, ir visą laiką galima skirti esmei, o ne skaičiams.
