Moteris ateina pas psichiatrą.
– Daktare, – sako ji, – man atrodo, kad mano vyras išprotėjo.
– Kodėl gi jums taip atrodo? – klausia psichiatras.
– Na, jis mūsų bute nuolat unitaze meškerioja.
– Ar bandėte jį atkalbėti nuo šio įpročio? – toliau teiraujasi psichiatras.
– Nebandžiau…– nudelbusi akis į grindis sako moteris ir rausdama tęsia: – Na, aš suprantu, kad tai nesąmonė… Bet, supraskit – taip norisi šviežios žuvies…
Šis senas anekdotas apibūdina vieną labai svarbią bendražmogišką savybę – polinkį tikėtis, kad mums nutiks geri dalykai, kurie praktiškai yra neįmanomi. Kita šios monetos pusė yra tikėjimasis, kad tave aplenks nelaimės, kurios beveik neišvengiamos. Žmogus yra linkęs pervertinti savo sugebėjimus ir sėkmę. Įdomu tai, kad kito sėkmės tikimybę (pvz., tikimybę, kad kaimynas išloš loterijoje milijoną) asmuo paprastai įvertina gana tiksliai (ji yra nykstamai maža). Tačiau vertindami savo tikimybę išlošti milijoną mes nesame tokie įžvalgūs – ją įvertiname gana gerai.
Kiekvienas žmogus, kad ir koks būtų jo amžius ir išsilavinimas, yra linkęs pervertinti save. Ne išimtis ir JAV federalinio rezervo banko pirmininkas, kuriam tapus šio polinkio auka, po kelerių metų pasaulyje prasideda visuotinė krizė. Tuometinis pirmininkas A. Greenspanas patikėjo, kad būsto paskolomis padengti vertybiniai popieriai yra praktiškai nerizikingi. Tačiau bet kuris verslas ir investavimas yra susijęs su rizika – tai žino kiekvienas ekonominį išsilavinimą turintis žmogus. Tuo metu taip norėjosi tikėti, kad tą riziką galima kaip nors pašalinti… Juk tuomet finansų rinkos įgytų papildomą saugumo garantą, o tai savo ruožtu paskatintų dar didesnį jų augimą. Be to, būstas taptų prieinamas kiekvienam amerikiečiui. O tai – žydroji kiekvieno valstybės vadovo svajonė, todėl nenuostabu, kad A. Greenspanas sulaukė entuziastingo politinio palaikymo.
Psichologiškai krizė pradėjo bręsti tada, kai bendražmogiškas polinkis pervertinti savo numatomą sėkmę nemažą dalį žmonių privertė patikėti, kad nustojo veikti pagrindiniai ekonomikos dėsniai. Kokie jie ir kokią įtaką jiems turi psichologiniai veiksniai?
I dėsnis. Daikto kainą lemia paklausos ir pasiūlos santykis
Jei paklausa viršija pasiūlą, kaina kils tiek, kiek pirkėjai išgalės mokėti. O kas lemia pačią paklausą? Ekonomiškai paklausos komponentą sudaro tai, kiek potencialus pirkėjas turi pinigų. Tačiau šalia yra ir psichologinių veiksnių. Vienas iš psichologinių paklausos komponentų yra pirkėjo noras pirkti daiktą, priklausantis nuo to, kokią psichologinę vertę tas pirkinys jam turi. Psichologinis paklausos komponentas gali lemti daug didesnius paklausos svyravimus nei ekonominis komponentas.
Psichologinę vertę taip pat sudaro dvi dalys: daikto naudingumas tenkinant svarbius pirkėjo poreikius ir pirkėjo ateities lūkesčiai. Be fizinių poreikių (atsigerti, pavalgyti, apsirengti, pasislėpti nuo blogo oro ir pan.), žmogus turi ir socialinių poreikių – jam reikia dėmesio ir pagarbos. Visų žmonių fiziniai poreikiai yra labai panašūs – visiems mums reikia gana panašaus ir palyginti nedidelio maisto ir gėrimo kiekio, tam tikro medžiagos kiekio ant kūno ir sąlygiškai nedidelio gyvenamojo ploto. Tačiau socialiniai poreikiai skatina mus išsiskirti iš kitų ir siekti prestižo. Būtent dėl jų žmonėms prireikia ne bet kokių drabužių, o „Versace“, ne bet kokio būsto, o būtinai didžiulio namo.
Antra psichologinės vertės dalis yra ateities lūkesčiai. Jei aš manau, kad ateityje savo poreikiams tenkinti reikalingus daiktus galėsiu gauti lengvai, tokie mano lūkesčiai pirkiniams jokios papildomos vertės neprideda. Tačiau jei manau, kad ateityje daiktus bus sunkiau įsigyti, psichologinė jų vertė smarkiai išauga ir labai padidina kainą, kurią esame pasiruošę sumokėti. Taigi jei šeimos nesukūręs žmogus ketina pirkti būstą, jis paprastai pradeda nuo savo poreikių. Kiek jam vienam reikia gyvenamojo ploto? Atsakymas aiškus – nedaug. Tuomet jis bando žvilgtelėti į ateitį. Kaip pasikeis jo poreikiai? O kaip pasikeis būsto prieinamumas? Jei asmuo mano, kad būsto prieinamumas ateityje nesikeis, jis perka tiek, kiek jam reikia. Tačiau jei jis ateityje numato poreikių padidėjimą (pvz., sukūrus šeimą) ir būsto prieinamumo sumažėjimą (pvz., išaugus kainoms), jis pirks gerokai didesnį būstą ir taip sukurs papildomą paklausą rinkoje. Jei tokius lūkesčius pavyksta suformuoti pakankamai dideliam skaičiui žmonių, galima sukurti paklausą, viršijančią ekonominę paklausą.
Šie psichologiniai veiksniai labai paveikė ekonomikos pūtimąsi. Pažiūrėkime, kaip jie veikia ekonomikai traukiantis. Nors ekonominis paklausos komponentas susilpnėja, žmogaus fiziniai poreikiai nesikeičia. Tiesa, kai nėra finansavimo, žmogui tenka apriboti norą savo pirkinių mastais priversti aikčioti kitus. Tačiau stipriausias poveikis tenka lūkesčių komponentui. Net jei žmogus ir turi pinigų nusipirkti daiktą šiandien, pirkimą lemia tik jo poreikiai. Kai nėra būtinybės, pirkti šiandien neskubama – juk ryt bus pigiau.
Lūkesčiams pasisukus tokia linkme, stipriausias smūgis tenka toms prekėms, kurių kainos didžiausią dalį sudaro lūkesčiai. Nekilnojamojo turto kainos kris iki tiek, kiek turi pinigų žmonės, kuriems būsto būtinai reikia šiandien. Akcijų rinkos gali visai sugriūti – juk pati akcija jokių poreikių netenkina; jos vertę sudaro tik lūkesčiai. Žinoma, galima bandyti skaičiuoti „tikrąją“ akcijų vertę pagal įmonių turto vertę arba diskontuotus pinigų srautus. Tačiau tiek įmonių turto vertė, tiek ir jų pinigų srautai irgi labai priklauso nuo tų pačių lūkesčių.
II dėsnis. Kuo didesnis pelnas, tuo didesnė rizika
Finansinėms institucijoms siekiant kuo tiksliau įvertinti riziką, XX amžiaus pabaigoje buvo sukurta naujų statistinių priemonių, kurios, kaip tuo metu atrodė, leido riziką ne tik tiksliau įvertinti, bet ir išskaidžius sumažinti. Tai prisidėjo prie sėkmės lūkesčių augimo ir paskatino bankus dalyti paskolas iki tol nematytomis sąlygomis. Padidėjęs paskolų prieinamumas sukūrė finansines prielaidas didėti paklausai, o ištobulinta reklamos technologija skatino paklausos augimą siūlydama vartotojams pirkti nebe atskirus daiktus, bet stilių, o pastaraisiais metais – gyvenimo būdą. Visa tai paskatino beprecedentį rinkų augimą.
Augant rinkoms, visi jos dalyviai džiaugėsi nematytu pelnu. Atrodė, kad senasis dėsnis, teigiantis, kad konkurentai kovoja dėl tos pačios rinkos bei pelno ir taip vienas kitam tampa verslo rizikos šaltiniu, nustojo galioti. Juk dabar kiekvienas konkurentas galėjo savo reklaminėmis ir lengvų paskolų suteikimo pastangomis plėsti rinką sau. Greito rinkos augimo laikotarpiu įmonės pelningumas pirmiausia priklausė nuo gebėjimo greitai augti ir patenkinti vis didėjančią paklausą. Greičiausiai augti galėjo tie, kurie galėjo daugiausiai pasiskolinti. Tie, kurie galėjo daugiausiai pasiskolinti, galėjo gauti daugiau pelno, o tie, kurie gaudavo daugiau pelno, galėjo daugiau pasiskolinti.
Deja, paaiškėjo, kad senasis pelno ir rizikos santykio dėsnis iškilo nepakitęs ir nepaisė išrastų naujų rizikos valdymo formulių. Paskolos leido įmonėms staigiai augti ir gauti didžiulius pelnus ekonomikai pučiantis, tačiau ekonomikai pradėjus trauktis jos greitai tapo akmeniu po kaklu. Daugeliui įmonių teko suvokti karčią tiesą – išnykus paklausai ir pelnui, jų turto vertė sparčiai mažėja, o štai paskolų įsipareigojimai ne tik lieka, bet dar ir padidėja.
