Koitofobija. Baimė prieš lytinį aktą, paprastai tampriai susijusi su vaikiškomis traumomis, pavyzdžiui, išgąsčiu pamačius, kaip mylisi tėvai. Taip pat dažnai kyla po išgyvento išprievartavimo.
Himnofobija. Baimė kažkam pasirodyti apsinuoginus. Tokios damos jei ir mylisi, tai tik tamsoje ir po apklotu, ir kol tu neužgesinsi visus galimus šviesos šaltinius, apie jokį kūnišką kontaktą negali būti kalbos. Paprastai ši fobija išsivysto mergaitėms, kurios augo griežtai puritoniškoje šeimoje.
Patofobija. Lytiniu keliu plintančių ligų baimė. Ir jokios gydytojų pažymos apie sveikatą, jokie neperšaunami prezervatyvai nelaikomi kaip kontrargumentas. Ir tai suprantama – fobija ir logika retai kada draugauja. Pavyzdžiui, žmonės, bijantys ryklių, kartais supanikuoja net savo pačių voniose.
Skopofobija. Baimė to, kad į tave žiūri. Ir visai nesvarbu, kokią tave mato – apsirengusią ar nuogą. Pirmoji persekiojimo manijos stadija. Apskritai skopofobija nelaikoma tiesiogiai seksualine fobija, bet daugelis psichologų pažymi, kad ypatingų sunkumų kyla būtent šioje srityje: kuo didesnis emocinis susijaudinimas, tuo aktyviau „žaidžia fobija”. Taigi troleibusu mergina dar gali važiuoti, o štai kai imi ją už rankos ir žvelgi į akis – štai tada jos nervai ir neišlaiko.
Hamofobija. Baimė ištekėti. Taip taip, yra ir tokia. Labai „intelektuali” fobija, pasireiškianti kaip tęsinys baimės, kad prarasi laisvę. Sąžinės apvalymo dėlei pasakysime, kad kur kas dažniau šia fobija serga vyrai, bet kai kurioms moterims ji taip pat būdinga. Jei gražuolė įtars, kad tu jau kėsiniesi į jos laisvę (užduodi per daug klausimų, rezgi planus, žadi išmokyti virti barščius), ji pabijos su tavimi mylėtis – kad neimtų ją pernelyg valdyti.
Bet kuri iš šių fobijų turi būti gydoma profesionalaus psichiatro ir dažniausiai su liga pasiseka susidoroti. Jei madmuazelė pateikė pažymą, kad ji neturi nei vienos iš aukščiau išvardintų fobijų ir vis tiek pabėgo po pirmojo tavo mėginimo pasibučiuoti, tikriausiai, tu šiandien be reikalo valgei tą svogūninę sriubą.
