Magne SLEEP FAST

Profesorius D. Pūras: „Psichiatrų bendruomenė sunkiai atsisveikina su monopolija“

Dainius Pūras

„Net Pasaulio psichiatrų asociacija, kuri daug kartų buvo kritikuota už pataikavimą prievartos kultūrai, kolaboravimu su totalitariniais režimais, dabar aiškiai stoja į žmogaus teisių pusę. Šito nematau Lietuvoje. Niekas nesako: kadangi esu gydytojas, nenoriu, kad mano rankos būtų suteptos prievarta“, – sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) vadovas Dainius Pūras.

Sistema maitina save pačią

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vykusioje diskusijoje „Psichikos sveikata, psichosocialinė negalia ir žmogaus teisės – kokių permainų ir kodėl reikia Lietuvai?“, kurią organizavo ŽTSI ir VDU Socialinio darbo katedra, profesorius D. Pūras skaitė pranešimą, ar pasaulinės permainos psichikos sveikatos srityje ateina į Lietuvą, ir dalyvavo diskusijoje kartu su VDU Socialinio darbo katedros prof. Jonu Ruškum, žmogaus teisių aktyviste, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos nare Indre Giedre Gegeckaite bei Kauno „Arkos“ bendruomenės atstovėmis: Edita Daugėlaite, socialinėmis darbuotojomis Rūta Lašaite ir Indre Jaugėlaite.

„Lietuvoje turime virš šimto psichikos sveikatos centrų ir jie pateikiami, kaip toks įspūdingas proveržis Lietuvoje, pristatomi net tarptautinėms organizacijoms. Skamba įspūdingai: mažiau nei trims milijonams gyventojų turėti daugiau nei šimtą centrų. Tad vakariečiai, būdami naivūs, mano, kad tai yra fantastika. Tačiau iš tikrųjų tie centrai visai neatlieka bendruomeninių paslaugų funkcijų. Jeigu jų paklaustumėte, ką jūs darote, pavyzdžiui, kai žmogui diagnozuojama šizofrenija, tai jie atsakytų, kad gydo vaistais, o jeigu nepadeda, rekomenduoja stoti į eilę patekti į instituciją. Ši sistema net nežino pagrindinės savo misijos – kartu su kitais sektoriais užtikrinti kompleksinę pagalbą visiems žmonėms, kurie turi bet kokią psichosocialinę negalią. Vadinasi, visus šiuos metus mes prasnaudėme, bet vis dar nepripažįstame, kad tai yra akivaizdus sisteminės nesėkmės pavyzdys“, – teigė D. Pūras.

Anot jo, didžiausia problema, vis dėlto, – ne socialinis, o sveikatos sektorius: „Sistema maitina save pačią. Gamina naują produkciją, kad būtų užpildyta šeši tūkstančiai vietų. Oficialiai jūs išgirsite iš mano kolegų, kad čia jokios problemos nėra ir šita sistema veikia, bet kaip gali būti kitaip, kai nėra jokios kitos alternatyvos“.

Pasak ŽTSI vadovo, dar 2001 m. Pasaulio sveikatos organizacija nurodė, kad kiekvienoje valstybėje privalo būti teikiamos penkios būtinosios paslaugos: medikamentinis gydymas, nuolatinė psichologinė pagalba, psichosocialinė reabilitacija bendruomenėje, profesinė/darbinė reabilitacija ir apsaugotas būstas. Tačiau praėjo 22 metai, o Lietuvoje viso to nėra. 

Institucija – dar viena diskriminacijos forma

Tuo metu mūsų šalyje vietoj kompleksinės pagalbos žmonės su negalia įprastai yra uždaromi institucijose, taip apribojant tiek Asmenų su negalia teisių konvencijoje, tiek Konstitucijoje įtvirtintas laisves.

„Institucija, kad ir kokio pobūdžio ji būtų, jau yra diskriminacijos forma. Institucija žmogui yra nenatūralu. Vaikui natūralu yra augti šeimoje su 24 val. per parą jiems įsipareigojusiais suaugusiaisiais. Suaugę žmonės taip pat turi teisę gyventi bendruomenėje lygiomis teisėmis su visais kitais. Jie turi teisę negyventi specialiai jiems sukonstruotose aplinkose, o turėti savo būstą, gauti visą jiems reikalingą pagalbą ir priėjimą prie visų viešųjų paslaugų“, – sako VDU Socialinio darbo katedros prof. J. Ruškus.

Anot jo, Lietuvoje kaip ir visoje Europos sąjungoje, deinstitucializacija nuėjo netinkama linkme – į grupinių gyvenamų namų steigimą: „Tai vėlgi yra nenatūrali, dirbtinė, specifinė vieta žmonėms su negalia. Žvelgiant iš žmogaus teisių pozicijos tai yra tos pačios institucijos kita forma pratęsimas.“

Profesoriui pritarė žmogaus teisių aktyvistė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos narė Indrė Giedrė Gegeckaitė, prisiminusi Savarankiško gyvenimo namų atvejį. „Pagal idėją tie namai turėjo būti skirti žmogui kaip pereinamasis laikotarpis, pvz., atėjus iš globos įstaigos, kur mokamasi savarankiškiau gyventi, žmonės gali patys gamintis ir panašiai tobulinti savo įgūdžius. Bet realybė tokia, kad per penkis metus, kiek tie namai gyvavo, išėjusiųjų gyventi savarankiškai buvo vienetai“, – pasakojo specialistė, Savarankiško gyvenimo namuose kartu su organizacija vykdžiusi tyrimus ir stebėjimus žmogaus teisių srityje. 

Diskusijos metu pristatyta istorinė Kauno „Arkos“ bendruomenės narės Editos Daugėlaitės veiksnumo sugrąžinimo patirtis parodo, kad su tinkama pagalba priimant sprendimus, išklausymu, palydėjimu bei pagalba mokantis visi asmenys ne tik turi teisę, bet ir gali gyventi savarankiškai, būti įtraukti į darbo rinką bei visuomenės gyvenimą.

Pandemija pakeitė požiūrį į psichinę sveikatą

Ką daryti, kad pasaulyje vis garsėjantis žmogaus teisėmis grįstas diskursas sveikatos priežiūros srityje, stiprėtų ir Lietuvoje? Juolab, kad remiantis 2021 m. „Diversity development group“ visuomenės nuostatų apklausa, kurią diskusijoje pristatė VDU Sociologijos katedros doc. Giedrė Baltrušaitytė, visuomenės pasipriešinimas gyventi ar dirbti su asmenimis, turinčiais psichosocialinę negalią, vis dar yra didelis.

Pasak profesoriaus D. Pūro, pokyčiai pirmiausia turi ateiti iš visuomenės, o tik po to iš politikos. Tačiau šiuo metu šalies politikai jokio signalo iš visuomenės negirdi: „Pandemija parodė, kad ir mes, „normalieji“, galime turėti psichikos sveikatos problemų. Nes iki šiol buvo tik balta-juoda: mes tai normalūs, o tuos „psichus“ reikia uždaryti. Per pandemiją buvo neįmanoma patekti pas praktikuojančius psichoterapeutus, jie visi buvo užgulti. Dabar net ir vyrai nori ne tik su degtine nervus gydytis, o moterys – ne tik su raminamaisiais. Vidurinioji klasė pradėjo domėtis emocine sveikata, tad gal yra vilties, kad žmonės pradės geriau suprasti tuos, kurie yra uždaryti“.

Jam pritarė socialinė darbuotoja, Kauno „Arkos“ bendruomenės atstovė R. Lašaitė, pridurdama, kad pačios psichikos sveikatos srityje dirbančios organizacijos turi aktyviai kalbėti šiomis temomis. Nors yra sunku susitaikyti su visuomenės atstūmimu, tačiau neverta laukti, kol kas pastebės ir išgirs, – reikia išdrįsti kalbėti ir už save kovoti. 

VDU vykusi diskusija buvo organizuojama vykdant Aktyvių piliečių fondo remiamą projektą „Tvari parama žmogaus teisėms per advokaciją ir švietimą“.

TAIP PAT SKAITYKITE