Gripas. A(H1N1). „Tamiflu”. Pirmosios mirtys. Panika. Tai sąlygos, kuriomis šią savaitę gyvena visa Lietuva. Po praėjusios savaitės, kai poliklinikos ir ligoninės vos sutalpino karščiuojančius ligonius, o dauguma mokyklų liko be mokinių ir visai užvėrė duris, abejonių neliko: pandeminis gripas Lietuvą vis dėlto grybštelėjo.
„Vis dėlto”, nes akivaizdu, kad valstybės vyrai su moterimis, lig šiol kalbėdami apie pasaulyje klajojantį virusą, nesitikėjo, jog jis drįs įkelti koją ir į mūsų šalį. Tradiciškai mąstydami „o gal pasiseks”, šiandien jie pasijuto viruso užklupti iš pasalų ir tik kol kas neišsiduoda, kad jam nesugebėjo tinkamai pasirengti. Nuo metų pradžios panirę į diskusijas su farmacininkais ir infektologais, ką daryti su vakcinomis nuo pandeminio gripo – pirkti, rezervuoti ar ignoruoti, politikai liko nepasitarę, ką reikės veikti tą akimirką, kai taps aišku, kad A(H1N1) Lietuvoje jau užsikrėtė nebe pavieniai žmonės.
Parengti visuomenę ir medikus, kaip elgtis susirgus ar susidūrus su ligonių lavina. Suplanuoti, kada uždaryti mokyklas, galimo mokymosi internetu aplinkybes, kuo pakeisti į patalą paguldytus policininkus, senelių namų slaugytojus ar pačius gydytojus. Šiuos būtinus žingsnius dar pavasarį žiniasklaidai nurodė infektologai, savo kailiu patyrę septintojo dešimtmečio pabaigos pandemiją.
„Gaunu pluoštus įvairių parduotuvių lankstinukų, bet iki šiol negavau nė vieno iš jokios medicinos įstaigos, sveikatos centro”, – stebėjosi vienas garsiausių infektologų profesorius Alvydas Laiškonis. Tik po to, kai šią nuostabą viešai paskleidė žiniasklaida, visuomenės sveikatos centrai pradėjo platinti informaciją, kaip elgtis susirgus gripu ir kaip nuo jo apsisaugoti.
Dabar, kai gripas jau įsisiautėjo, kalbinti specialistus – žiniasklaidos darbas, o parlamentarams ir ministrams su medikais derėjo tartis tada, kai jie siūlė savo pagalbą ir paprasčiausiai turėjo daugiau laisvo laiko. Šiandien gydytojai patarinėja mažiau patyrusiems kolegoms, kurie ne tik bando suvaldyti ligonių antplūdį, bet ir taiso didžiųjų sveikatos strategų klaidas.
Žinant, kiek specialistų – ne gydančių, bet dirbančių viešųjų ryšių srityje, – gauna atlygį iš sveikatos apsaugos sistemos biudžeto, nuostabą kelia, kodėl supažindinti mokesčių mokėtojus su A(H1N1) „anketiniais duomenimis” pirmoji ėmėsi žiniasklaida. Ar neatrodo keista, kad privatus verslas (TV3 televizija) savo iniciatyva rūpinasi piliečių civiline sauga?
Vieša paslaptis, kad po sveikatos laidų per televiziją sveikieji plūstelėjo į vaistines ieškoti išreklamuotų preparatų. Gal šiandien jaustumės saugiau ir nebūtų pagrindo panikuoti, jei tokiu primityviu, farmacininkų patikrintu metodu būtume nuosekliai gavę žinių ne tik apie gripą, bet ir apie elementarią sveikatos kultūrą?
Šiandien ne laikas nagrinėti, kodėl infektologų paruoštas pasirengimo pandemijai planas liko gulėti politikų stalčiuose. Panikuoti taip pat nedera. Parlamentarai, anądien laidę replikas, kai pamatė apsauginę kaukę ant blogai pasijutusio Sauliaus Stomos veido, šio priesako sąžiningai paiso. Tik matant, jog supratimo apie sveikatos kultūrą trūksta net Seime, mums, paprastiems mirtingiesiems, išlikti ramiems nėra taip paprasta.
