Dykinėjimas – visų ydų šaltinis? Anaiptol! Kasdienis poilsis yra neįkainojama vertybė. Kas bendra buvo tarp Cicerono, Michelio de Montaigne’o, Marko Twaino, Winstono Churchillio, Alberto Einsteino ir Johno Lennono? Jie visi labai vertino poilsį ir mėgo pamiegoti. Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is net liepdavo tarnui jį vidury nakties pažadinti, kad galėtų dar pasimėgauti mieguistumo jausmu ir malonumu vėl užmigti. Nes vienintelis dalykas, dėl ko verta apgailestauti, argumentavo Montaigne’is, yra aplinkybė, kad miegodamas, deja, nejunti malonumo miegoti.
Šiuo metu beveik niekas nedrįsta taip liaupsinti miego. Priešingai, šiandien raginama anksti šokti iš lovos ir žvaliai, su džiaugsmu pulti prie dienos darbų. Kad pernelyg nevergautume įpročiui nieko neveikti, mums nuo vaikystės kalama į galvą, esą rytas už vakarą gudresnis, anksti kėlęs nesigailėsi. Benjaminas Franklinas, amerikietis valstybės veikėjas ir išradėjas, jau XVIII a. skatino save ir amžininkus: „Negaišk laiko, visada užsiimk kuo nors naudingu, atsisakyk bet kokios nenaudingos veiklos”. Mokslininkas dienoraštyje atsiskaitydavo už kiekvieną dienos valandą ir galiausiai 1748 m. suformulavo lemtingąjį sakinį, tapusį pramoninių naujųjų laikų geležine doktrina: „Laikas yra pinigai”.
Šiandien, po pustrečio šimtmečio, mes visi tapome mažais franklinais. Uolumo apaštalo pažiūros užgožė M. de Montaigne’io propaguotąsias vertybes. Užuot džiaugęsi miegu, apie 70 proc. šiuolaikinių žmonių skundžiasi pasitaikančiais miego sutrikimais, dažna arba nuolatine nemiga. Beveik lygiai tiek pat jų į klausimą apie kasdienio darbo motyvaciją atsako: „Uždirbti pinigų!” Kad su darbu galima sieti ir tokius pozityvius motyvus kaip „savo vertės pajautimas” arba „bendravimas su kitais žmonėmis”, į galvą ateina tik mažumai. Trumpai tariant, mes blogai miegame ir nekenčiame savo darbo, ir labai tikėtina, kad viena ir kita yra susiję. Tad dabar atėjo metas pareguliuoti kursą, nebesileisti terorizuojamiems B. Franklino ir bent kai kada pasidžiaugti nieko neveikimo, tinginiavimo ir snūduriavimo malonumu. Kadangi daugybės Franklino sekėjų pamokslavimus apie uolumo dorybę giliai įsidėjome į širdį ir dykystę neprieštaraudami pripažįstame visų ydų šaltiniu, su uolumo ir našumo religijos propaguotojais turime kovoti jų pačių ginklais – įrodyti, kad tokios neveiklumo būsenos kaip miegojimas, meditavimas arba tiesiog žiūrėjimas pro langą jokiu būdu nėra tuščiai praleistas laikas. Priešingai, jos kaip tik gerina savijautą ir didina kūrybingumą, o galop ir darbo našumą.
Poilsis – aktyvi būsena
Poetai, muzikantai ir mąstytojai liudija: kūrybinės mintys aplanko dažnai būtent tada, kai nebandoma jų prisikviesti per jėgą, kai mūzai suteikiama laiko ir progų pabučiuoti kūrėją. O kokia vieta tam tinka labiau už nuosavą lovą? Pavyzdžiui, genialusis indų matematikas Ramanujanas (1887-1920) pasakojo, kad stebuklingas formules jam naktimis pašnabžda deivė Namakal. Chemikui Friedrich Kekule (1829-1896) ilgai ieškota benzeno žiedų struktūra pagaliau paaiškėjo susapnavus dvi gyvates, kandančias viena kitai į uodegą. O Johannas Sebastianas Bachas prisipažino, kad nesą sunku rasti muzikinių idėjų, problema yra „rytais keliantis jų nesumindžioti”. Dėl skuboto ankstyvo kėlimosi įspėja ir kinų kilmės amerikietis Linas Yutangas: „Gulint lovoje, rašytojui į galvą ateis daugiau minčių nei rytais ir popiet atkakliai sėdint prie rašomojo stalo, nes lovoje, netrukdomas telefono skambučių, lankytojų ir kitų kasdienio gyvenimo banalybių, jis gyvenimą mato tarsi veidrodyje, o poetinių idėjų šlovės spinduliai nušviečia tikrovę ir persmelkia ją magišku grožiu”.
Kaip ir dera, mokslininkai į visa tai žvelgia blaiviau. Tačiau ir jiems yra puikiai žinomas gydantis ir kūrybiškumą skatinantis poilsio poveikis. Pastaraisiais metais miego tyrinėtojai, medikai ir neurobiologai vis labiau domėjosi, kas vyksta organizme, kai snaudžiame, sapnuojame ar tiesiog nieko neveikiame. Pasirodo, ramybės būsenos esame labai aktyvūs. Tarkime, miego tyrinėtojas Robertas Stickgoldas iš Harvardo universiteto įrodė, kad nakties poilsis gerokai padidina mokymosi efektyvumą: gerai išsimiegojus, bandyme dalyvavusių asmenų pastabumas kitą dieną staigiai išaugo, tarsi miegodami jie būtų toliau praktikavęsi. Neleidus jiems gerai išsimiegoti, mokymosi efekto neliko. Kaip įrodė miego tyrinėtojas iš Liubeko Janas Bornas, faktų ir žinių įsiminimą pirmiausia skatina vadinamoji gilaus miego fazė: jo studijoje dalyvavę studentai ir mokiniai geriau prisiminė anksčiau išmoktą medžiagą arba žodžius, jei naktį niekas nedrumstė jų ramybės. Ypač gerus rezultatus pademonstravo mokiniai, kurie svetimos kalbos žodžius mokėsi vakare, prieš pat eidami gulti. „Matyt, miegas ypač stiprina atmintį, jei užmiegama tuoj po mokymosi”, – daro išvadą J. Bornas. Tai reiškia: žodžius ir sudėtingą mokomąją medžiagą reikėtų kalti vakare ir iškart griūti į lovą, o kitkuo, kol miegosite, pasirūpins smegenys. J. Bornas net sukūrė miego „pagalbinę priemonę”. Per eksperimentą elektrodais sustiprinus tuos smegenų virpesius, kurie pasireiškia gilaus miego fazėje, dalyviai atminties testus kitą dieną atliko 8 proc. geriau už tuos, kurie miegojo be pagalbinių priemonių. Gal greitai rinkoje pasirodys elektroninė „miego kepuraitė”, kuri pagerins gilaus miego kokybę ir taip paskatins nepaprastiems laimėjimams?
Stebuklingas pokaitis
Bet tegu nenusimena ir tie, kurie naktį niekaip neišsimiega. Jie vis dar gali pasinaudoti stebuklingu vaistu, pokaičiu, kurį taip vertino V. Churchillis. Britų premjeras buvo įsitikinęs, kad tarp pietų ir vakarienės būtina pamiegoti. Didžiosios Britanijos didvyris, Hitlerio nugalėtojas ir literatūros Nobelio premijos laureatas po pietų kasdien eidavo prigulti ir aršiai gynė šį savo įprotį: „Nereikia manyti, kad žmogus dirba mažiau vien todėl, kad dieną pamiega. Tai paikas požiūris, o kas jo laikosi, neturi vaizduotės. Tada dviejų dienų darbą, na, bent jau pusantros, galima padaryti per dieną, esu tuo įsitikinęs”. Jis pats atlaikęs Antrąjį pasaulinį karą vien todėl, kad kiekvieną dieną popiet priguldavo nusnausti.
Šiandien V. Churchillis sulauktų didelio mokslininkų palaikymo: ne sykį buvo įrodyta, kad net trumpas snustelėjimas teigiamai veikia darbingumą. Už jį agituoja pirmiausia Sara Mednick iš Kalifornijos universiteto, buvusi R. Stigoldo doktorantė. Ji Amerikos firmoms įtikinamai įrodė, kad pervargusiems darbuotojams tenka kaltė už nelaimingus atsitikimus ir gamybinius nuostolius, kurių suma per metus siekia 150 milijardų dolerių, ir kad, taip vertinant, nėra beveik nieko pelningesnio už sveiką miegą. Knygoje „Take a nap. Change your life” („Nusnūsk. Pakeisk savo gyvenimą”) pogulį ji liaupsina kaip gyvenimą keičiančią jėgą.
Anot S.Mednik, kūrybiškumą itin skatina miegas su sapnais. Tačiau kūrybinės idėjos, teigia ji, yra tik viena iš daugybės priežasčių perpiet nugriūti ant šono. S.Mednik išvardija net 20 perpietės pranašumų. Jos manymu, pogulis yra neįkainojamas, nes:
• didina dėmesingumą iki 100 proc.;
• stiprina motorinę koordinaciją ir tikslumą;
• gerina gebėjimą jausti ir didina apsisprendimo džiaugsmą;
• padeda išsaugoti jaunatvišką išvaizdą;
• padeda mesti svorį, nes išsimiegojus mažiau norisi saldumynų arba riebių užkandžių;
• bendrai kelia nuotaiką, nes miegant smegenyse išsiskiria mediatorius serotoninas;
• mažina stresą bei priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio, kurie dažnai vartojami kaip vaistas nuo pervargimo;
• gerina atmintį ir didina kūrybiškumą;
• gerina nakties miego kokybę;
• be to – JAV tai neatremiamas argumentas – gerina intymųjį gyvenimą.
Visi šie aspektai yra ne tik įrodyti moksliškai, rašo S.Mednik, bet ir pasiekiami „veltui, be kenksmingų medžiagų ir pavojingų šalutinių poveikių”.
Nenuostabu, kad tiek didžiųjų protų taip vertino perpietę! Churchillis, Napoleonas arba Leonardo da Vinci tik todėl išsiversdavo mažai miegodami naktį, kad ištobulino gebėjimą dieną susikurti būtinas poilsio pertraukėles. O iš plaukikės Britta Steffens pavyzdžio akivaizdžiai matyti, kad popietės miegas naudingas siekiant aukščiausių sportinių pergalių: dukart olimpinė čempionė taip vertina kasdienį pogulį, kad net užsitikrina jį sutartimis.
Tačiau bent jau verslo pasaulyje vis dar laikoma nederama leisti sau nusnūsti dieną. Čia padeda tik drąsa rinktis netradicinius sprendimus: iš bėdos ant rašomojo stalo sukrauti knygų krūvelę ir ant jos pasidėti galvą (atsargieji knygas atverčia, vaizduodami, kad yra įsigilinę į lektūrą), kiti įsitaiso tualeto kabinoje – skersomis ant klozeto, kojos atremtos į sieną, galva ilsisi ant tualetinio popieriaus ritinėlio… Tačiau būtų daug geriau, jei pasikeistų požiūris į dienos miegą. Vadovaujantiesiems galima tik patarti parodyti pavyzdį. Darbuotojai jums bus dėkingi!
