Mollers

Po skrydžio iš ketvirto aukšto – sunkus taikymasis su negalia

Skrydį iš ketvirto aukšto klaipėdiečiui primena kasdieniu palydovu tapęs skausmas. Iš naujo mokęsis elementarių dalykų vyras pripažįsta, kad sunkiausia vis dėlto yra susitaikyti su savo negalia.

Nukrito ant grindinio

Pakviestas atsisėsti klaipėdietis Artūras Pargačevskis sutriko, o paskui paprašė kietesnės kėdės. Lyg teisindamasis 30 metų vyras paaiškino, kad dėl stuburo traumos geriau jaučiasi sėdėdamas ant kietesnio paviršiaus.

Susitikus Artūras taip pat įspėjo, kad eis lėčiau – dėl pažeistų stuburo nervų jis iki šiol negali normaliai vaikščioti. Norėdamas atsakyti į klausimą ar ką nors pasakyti, jis sustoja.

„Kalbėti ir eiti vienu metu man – sudėtingas darbas”, – pasiteisina vyras.

Prieš 11 metų A.Pargačevskis iškrito iš ketvirto aukšto studentų bendrabutyje Lenkijoje, kur viename iš universitetų studijavo vadybą.

Sunki galvos, stuburo trauma, atviri kojų, rankų, žandikaulio lūžiai – taip baigėsi skrydis iš 20 metrų aukščio ant betoninio grindinio.

Patyrė kelias operacijas

Atkurti nelaimės detales ir su ja susijusius įvykius Artūrui padėjo artimieji. Jis pats traumos aplinkybių neprisimena. Iš atminties išsitrynė ne tik gegužės pabaigoje įvykusi nelaimė, bet ir visas mėnuo iki tol.

Vaikinas tris kartus buvo operuotas Lenkijoje. Vienas iš lūžusių apatinių stuburo slankstelių pakeistas titano plokšte, taip pat sutvirtintas žandikaulis, lūžusi dešinioji koja.

Vėliau, po beveik mėnesio, praleisto Lenkijos ligoninėje, jis buvo pervežtas į uostamiestį. Visą tą laiką vaikinas buvo nugrimzdęs į komą.

Nors Artūras iki šiol negali normaliai vaikščioti, tačiau jis džiaugiasi, kad nereikia viso gyvenimo praleisti vežimėlyje. Kokia tuomet lauktų dalia, vaikinas įsitikino Palangos reabilitacijos ligoninėje, kur porą mėnesių neišlipo iš vežimėlio.

Vasarą praleido ligoninėje

„Iškritau Lenkijoje, atsibudau Lietuvoje, Klaipėdos universitetinėje ligoninėje”, – pasakojo vyras.

Pirmas veidas, kurį atpažino busdamas iš komos, buvo mamos. Artūras prisiminė, kad visą vasarą po traumos praleido ligoninėje. Ateinantis specialistas mankštindavo kūną.

„Kojas jaučiau, bet jėgos nebuvo”, – dešimtmečio senumo įvykius pasakojo dabar 30-metis vyras.

Iš pradžių dėl sunkios galvos traumos Artūras negalėjo normaliai vaikščioti. Jis smarkiai svirduliuodavo. Taip jis vaikšto ir iki šiol, tik pusiausvyros sutrikimai nebėra tokie ryškūs.

A.Pargačevskis medikų prognozių dėl savo ateities nežino. Vyras spėjo, kad tėvai jį saugojo nuo neigiamos informacijos, tad tiesos apie sveikatos perspektyvas tiesiog nepasakojo. Tuo labiau kad po traumos jis tapo gerokai jautresnis.

Primena svetimkūniai

Traumos padarinius Artūrui iki šiol primena ir kūne likę svetimkūniai – kaulų lūžiai buvo sutvirtinti trijose vietose: stubure, kojoje ir žandikaulyje. Nuo smūgio į grindinį vyrui buvo iškritęs dantis. Kol jis buvo ištiktas komos, jam įstatytas geležinis dantis.

Lūžusią alkūnę išduoda netinkamai suaugęs bei išsikišęs kaulas.

Nelaimę primena ir krūtinėje likęs randas. Jis atsirado po to, kai būdamas komos būsenos Artūras susirgo plaučių uždegimu. Kad galėtų savarankiškai kvėpuoti, jam buvo įstatytas tracheostominis vamzdelis.

Skausmas yra tapęs kasdieniu jauno vyro palydovu. Artūrui skauda traumuotą galvą, stuburą, koją, kiek rečiau – lūžusius riešą ir alkūnę. Gydytojai neguodžia – taip būna, patyrus tokias traumas.

Apšaukė narkomanu

Grįžimas į visavertį gyvenimą Artūrui nebuvo lengvas. Jam teko visko mokytis iš naujo: vaikščioti, kalbėti, valgyti, rašyti. Tiesa, kai kurie dalykai vėliau atsigamino savaime. Vienas tokių – iki traumos mokėta rusų kalba.

A.Pargačevskio šeimoje kalbama dviem kalbomis: mama kalba lietuviškai, o tėvas – rusiškai. Ligoninėje Artūrą mokė lietuvių kalbos, o vėliau iš atminties jam išplaukė ir mokėtos rusų kalbos žodžiai.

Net dabar, pasakodamas savo istoriją, jis kai kuriuos apibūdinimus geriau pasakydavo rusiškai.

Vaikščioti Artūras pradėjo pamažu: neįgaliojo vežimėlį pakeitė vaikštynė, vėliau speciali lazda, o paskui – ramentai. Grįžęs iš Palangos reabilitacijos ligoninės, kur praleido daugiau nei tris mėnesius, namuose jis dar vaikščiojo su lazdele. Tačiau vėliau atsisakė ir jos.

„Supratau, kad noriu būti sveikas ir taip atrodyti”, – atsisveikinimą su lazda prisiminė vyras.

Paklaustas, ką sunkiausiai sekėsi mokytis iš naujo, A.Pargačevskis buvo atviras: „Sunkiausia susitaikyti su tuo, kad fiziškai vis dėlto esi kitoks nei kiti, kad ir kaip stengtumeisi”.

Vyras neslėpė, kad po traumos likę kūno pokyčiai labiau žeidžia atsidūrus tarp sveikų žmonių. Skausmą paaštrina ir kartais nugirstamos aplinkinių reakcijos. Sykį praeiviai jį pavadino narkomanu.

Keliasi paryčiais

Artūras kiekvieną dieną pradeda itin anksti. Jis keliasi apie ketvirtą valandą ryto, kad galėtų pasimankštinti ir pasimelsti. Padaryti Palangos reabilitacijos ligoninėje išmoktus pratimus trunka apie valandą.

Medikai vaikiną įspėjo, kad jis visą gyvenimą privalo palaikyti gerą fizinę formą, jei nenori sėsti į neįgaliojo vežimėlį. Jam taip pat patarta kuo daugiau vaikščioti, kad pagerėtų pusiausvyra. Vakare, apie 19 val., Artūras dažniausiai eina miegoti.

Prieš keletą metų jis kasdien stengdavosi nupėdinti po keletą kilometrų per dieną. Bet dabar vis dažniau jauną vyrą aplanko nuovargis, tad kartais jis apsiriboja tuo, kad iš autobuso išlipa keliomis stotelėmis anksčiau ir iki darbo nueina pėstute.

Įgijo aukštąjį išsilavinimą

A.Pargačevskis dirba socialiniu darbuotoju. Prieš trejus metus Klaipėdos universitete jis baigė evangelikų liuteronų teologiją.

Prieš tai šią specialybę klaipėdietis studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, tačiau dėl pernelyg didelio krūvio ir aukštų reikalavimų pasirinko studijas gimtajame uostamiestyje.

Būtent mėgstamas darbas vyrui padeda lengviau priimti jaunystės traumos pasekmes.

Po nelaimės Artūro gyvenimas pasikeitė kardinaliai ne tik dėl likusių sužalojimų. Jis pripažįsta, kad trauma pakeitė mąstymą, vertybes, o sunkiais gyvenimo momentais gelbėja tikėjimas.

 


Diena.lt

TAIP PAT SKAITYKITE