Nobel biocare

Pirmoji pagalba – po dvylikos valandų

Buvau giliai sujaudinta, dienraštyje „Kauno diena” perskaičiusi, kad medicinos įstaigoje mirė moteris, nesulaukusi pagalbos. Panašiai atsitiko ir mano vyrui, kai jis patyrė insultą.

Ligos istorija

Sakoma, kad, užklupus insultui, labai svarbu suteikti ligoniui pagalbą per pirmąsias keturias valandas. Tai gali apsaugoti nuo neigiamų pasekmių. Mano vyras, kurį į gydymo įstaigą nuvežėme 8 val. ryto, gydyti buvo pradėtas 8 val. vakare.

Rytą atsikėlęs vyras pasijuto blogai. Jam svaigo galva, dvejinosi akyse. Skubiai iškviečiau anūką, kad nuvežtų senelį į Akių ligų kliniką. Jis kaip tik buvo užsiregistravęs pas akių gydytoją, nes serga glaukoma. Galvojau, kad dėl šios ligos kas nors atsitiko akims. Tačiau akis patikrinusi gydytoja nieko blogo nerado ir pasiuntė mus į Šilainių polikliniką pas neurologą.

Atvažiavus į polikliniką, teko patirti daug streso, nes prie neurologo kabineto laukė labai daug žmonių, užsiregistravusių iš anksto. Mus nukreipė pas gydytoją skubos tvarka, bet žmonės buvo pikti, nenorėjo leisti be eilės.

Patekome pas gydytoją tik gerokai palaukę. Tuomet mus išsiuntė atgal į Kauno klinikų Skubios pagalbos skyrių. Kol nustatė diagnozę (o tai buvo insultas), praėjo dar trys valandos. Tuomet iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir nuvežė mus į 2-ąją klinikinę ligoninę, nes gyvename Vilijampolėje. Buvo 8 val. vakaro, kai patekome į palatą.

Tokios pagalbos pasekmės – neįgalumas. Mano vyras praradęs atmintį, savikontrolę, savarankiškumą, gyvenimo džiaugsmą. jam nuolat skauda galvą, be mano pagalbos nesugeba susitvarkyti. Aš manau, jei iš karto būtų paguldytas į Klinikas ir nedelsiant pradėtas gydyti, gal būtų buvęs išgelbėtas nuo baisios ligos pasekmių. Šiandien kankinamės abu: jis sirgdamas, aš slaugydama.


Diena.lt

TAIP PAT SKAITYKITE