REXSAN

Pažink save, arba Kam reikia rengtis šeimai?

Kaip draugauti? Kodėl santuoka yra svarbi? Kodėl kontracepcija yra blogai? Gyvybė – ar visada vertybė? Skaistumas – ar dar egzistuojantis dalykas mūsų visuomenėje? Su šiais ir panašiais klausimais susiduriame kaskart susitikdami su jaunimu, mat mūsų darbas – jaunimo lytiškumo ugdymas. Dirbame pagal Lietuvos šeimos centro jaunimo lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programą „Pažink save“, kuri apima savivertės, lyties tapatybės, šeimos vertybių, meilės, skaistumo, santuokos, gyvybės temas. Dažnai vedame vienkartinius teminius susitikimus mokyklose, jaunimo renginiuose. Visų vyskupijų Šeimos centrai vienaip ar kitaip irgi dirba su jaunimu šioje srityje. Minėta programa paremta aktyviais metodais ir vyksta principu: jaunimas – jaunimui.

Mintis rengti jaunimą šeimai kilo Šeimos centruose prieš du dešimtmečius. Didėjantis skyrybų skaičius, santuokos ir skaistumo nuvertinimas skatino tobulinti ne tik programas, bet ir sutelkė savanorius jaunimo rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo srityje. Jei ne nuolankios širdys ir aštrūs protai, susibūrę Šeimos centruose prieš 10–15 metų, šiandien lytiškumo ugdymas būtų kaip vaikas be mamos – Dievo malonių kiekvienam prisidėjusiam!

Kaip ir dažnai Bažnyčioje, Šeimos centruose darbuojasi visas būrys savanorių. Savanoriai, mūsuose vadinami „pažinksaviukais“, – tai vyresniųjų klasių moksleiviai ir studentai, nusprendę pasilikti Šeimos centre ir vesti seminarus jaunimui lytiškumo temomis. Kalbinu ilgamečius Kauno arkivyskupijos Šeimos centro jaunimo programos savanorius Sandrą ir Igną Žilinskus, kurie susituokė 2012 m. vasarą.

Ignai, Sandra, kodėl pasirinkote savanorystę programoje „Pažink save“?

Sandra: Kai pirmą kartą dalyvavau šioje programoje, buvo labai keista išgirsti apie visa tai kitaip, nei buvau įpratusi. Mano aplinkoje skaistumas nebuvo labai vertinamas, dažniau išgirsdavau patyčias, nei tai, kad žmogus yra vertingas. Mano pačios savivertė nebuvo pakankamai aukšta. Ir tikrai buvau sukrėsta, atėjusi į „Pažink save“ seminarą, kai net vaikinai drąsiai kalbėjo apie tai, jog jie pasirinko gyventi skaisčiai, kai jauni žmonės kalbėjo apie savo šeimas. Jaučiausi kaip kitoj planetoj. Bet laikui bėgant, matyt, tos, sakykime, „rodyklės“ iš tiesų pravertė gyvenime. Priimdama sprendimus jau apsvarstydavau ir jų galimas pasekmes, nepasikliaudavau aklai viskuo, ką man demonstravo aplinka, išsiugdžiau kritinį mąstymą ir susidėliojau prioritetus. Tai pakeitė mano gyvenimą, daug ko išmokė. Būtent dėl to tikiu, kad labai prasminga kalbėti apie tai su jaunimu.

Ignas: Į šią programą mane atvedė mano žmona, kai tik pradėjome draugauti. Taigi pirma priežastis, kodėl čia pasilikau, yra Sandra. Šioje programoje sutikau žmonių, kurie gyvena tais pačiais dalykais kaip ir aš. Kadangi man patiko dalytis su kitais tuo, kuo gyvenu, man ši savanorystė labai tiko. Be to, po kiekvieno seminaro, matydamas, kokį svarbų darbą darome, tiesiog negalėjau tame nedalyvauti.

Daug laiko skiriate bendravimui su jaunimu, savo patirties liudijimui. Taigi matote, su kokiais lytiškumo srities sunkumais dažniausiai susiduria jaunimas.

Ignas: Ir iš savo patirties, ir iš to, ką pastebime bendraudami su jaunimu, galime teigti, kad didelę įtaką jaunam žmogui daro aplinkos spaudimas, įvairūs mitai, kuriuos girdi iš bendraamžių, televizijos ar interneto. Jie patys tarpusavyje retai pasikalba apie tai, ką iš tiesų mano apie savivertę, vertybes, skaistumą. Problema ta, kad yra labai nedaug informacijos apie neskaistumo, kontraceptikų, gyvenimo susidėjus ir panašaus „laisvo gyvenimo“ neigiamas pasekmes. Tokia informacija nepopuliari, nes nėra tokia pelninga ir patogi, kaip šiuo metu vyraujantis požiūris į žmogaus kūną, lytinius santykius, šeimą ar gyvybę.

Kaip manote, ar jaunimui reikia ruoštis šeimai ir kodėl?

Sandra: Taip, manau, jog būtina. Šeimos, kurios pasiruošia santuokai, yra daug tvirtesnės. Du jauni žmonės, kad ir gražiausių jausmų vedami, gali priimti netinkamus sprendimus. Taip jau yra, kad kai žmogus įsimyli, iš kito nori kuo daugiau. Šeima, kuriama vien tik tų jausmų pagrindu, nebus tvirta, nes ir patys jausmai nėra pastovūs. Reikia suprasti, ką iš tikrųjų reiškia sukurti šeimą su šiuo žmogumi, kas yra Santuokos sakramentas. Tam reikia laiko ir pasiruošimo.

Ignas: Šis pasiruošimas suteikia galimybę pamąstyti apie daugelį dalykų, kurie bus labai svarbūs sukūrus šeimą, ir mėginti atsakyti, kaip turėtumėm elgtis, atsidurdami įvairiose situacijose. Pvz., ar verta neturėti lytinių santykių iki santuokos? Vartoti kontraceptikus ar pasirinkti natūralų šeimos planavimą? Nutraukti neplanuotą nėštumą ar gimdyti? Ir pan.

Atrodytų, visuomenėje nebeliko nieko švento. Ar verta dar kalbėti apie skaistumą?

Ignas: Būtent dėl to, kad taip atrodo, ir reikia apie tai kalbėti. Mūsų misija – išsaugoti kiek galima daugiau šventumo. Aišku, dažnai susimąstom, ar tikrai verta. Tada prisimenam „Pažink save“ seminarus ir juose dalyvavusių jaunuolių reakcijas į tai, ką mes su jais kalbėjom. Nors atrodytų, kad taip nėra, bet jaunuoliai ypač ieško kažko tikro. Jie jaučia, jog kažko trūksta, bet dažnai patys negali to įvardyti. Todėl verta apie tai kalbėti.

Asmeniškas klausimas – su kokiais iššūkiais judu susidūrėte draugaudami?

Sandra: Sunkoka buvo viešpatauti savo pačių instinktams. Abu buvom apsisprendę už skaistumą iki santuokos ir tik draugaudami supratome, kad tai reikalauja net labai daug pastangų. Iš šono gali atrodyti, kad katalikai yra kažkokie belyčiai žmonės, kurie turi tokius gilius principus, jog net nejaučia potraukio vienas kitam. Oi, patikėkit, tikrai taip nėra. Tuo metu mūsų principų ir lytiškumo konfliktas vedė iš proto ir reikėjo kažką daryti, kad nesijaustum nugalėtas. Be abejo, taip pat buvo šioks toks spaudimas iš aplinkos. Daug kas klausė, kodėl dar negyvename kartu, kodėl gyvename skaisčiai, juk reikia išbandyti, sužinoti, ar esame suderinami. Patys pradėjome svarstyti, kaip mums seksis, kai abu esam tokie skirtingi… O kai apsisprendėme tuoktis, dauguma puolė klausinėti, kam mums to reikia, kam skubėti?!

Ignas: Pritariu Sandrai, kad laikytis skaistumo buvo didžiausias iššūkis mums abiem. Dar vienas nemažas sunkumas man buvo įsivardyti, jog esam pora. Čia daug ką apsunkino tai, kad Sandra nebuvo tokia mergina, kokią tikėjausi sutikti kaip būsimą žmoną. Iš pirmo žvilgsnio mes buvome labai skirtingi, ir reikėjo laiko pamatyti, kad tie skirtumai yra tik paviršutiniški ir slepia daug bendrų dalykų.

O kas jums padėjo susidoroti su tais sunkumais?

Sandra: Man padėjo patirtis „Pažink save“ savanorystėje, bet dar labiau – pats Ignas. Labai sunku būtų buvę, jeigu jis nebūtų tokių pačių vertybių kaip ir aš. Šeimos centre atradau savo moteriškumą, įvertinau save kaip asmenį, išmokau ieškoti teisingiausio, o ne lengviausio sprendimo. Bet kai sutikau Igną ir įsimylėjau, viskas vėl naujai pasidarė aktualu. Patys sunkumai privertė ieškoti kitokio vienas kito pažinimo ir įgavom daug patirties, mėgindami nukreipti seksualinį potraukį kitur. Daug kur važiavom, daug kur dalyvavom, net namus suremontavom! Nuolat kartojom seminare ištartą draugo frazę: „Reikia daugiau vaikščioti, nes kai vaikštai – neguli.“ Tad daug vaikščiojom, kalbėjom ir stengėmės atrasti vienas kitą kuo giliau.

Ignas: Taip, išlikti skaistiems padėjo savanorystė pas „pažinksaviukus“. Kas kartą kalbėdami su jaunimu apie tai, kodėl verta laukti iki santuokos, atsakydavome į šį klausimą patys sau iš naujo. Na, o pamatyti tai, kas tarp mūsų bendra, padėjo laikas ir dalyvavimas toje pačioje veikloje.

Kiekvienas trokšta mylėti ir būti mylimas. Ko palinkėtumėte šių dienų besiblaškančiam jaunimui?

Pamąstyti apie tai, ko iš tiesų nori. Nebijoti ieškoti atsakymų į aktualius klausimus. Išdrįsti turėti savo nuomonę, kad ir ne tokią populiarią, ne tokią, kaip daugumos. Tikrai įmanoma mylėti ir būti mylimam! Išdrįskite to siekti.

Ačiū jums už atsakymus ir pasiaukojamą savanorystę, o susidomėjusieji daugiau apie programą „Pažink save“ galite rasti www.pazinksave.eu.

TAIP PAT SKAITYKITE