Žmogus negali gyventi vienas. Todėl labai svarbu, kad asmenų komunikacija būtų kuo sklandesnė. Talentas bendrauti iš esmės grindžiamas dviem žmogaus savybėmis: mokėjimu reikšti mintis ir mokėjimu klausytis (t. y. suprasti, kas sakoma). Psichologas A. Mehrabianas nustatė, kad perduodant informaciją verbalinės priemonės (t. y. žodžiai) sudaro tik 7 proc., garsinės priemonės (balso tonas, intonacija, garsas ir pan.) – 38 proc., o neverbalinės priemonės – net 55 proc. Žodžiai yra tik perduodamos informacijos dalis, todėl labai svarbu sekti ir kūno kalbą, kad tą informaciją tinkamai suprastume. Taigi kas ta kūno kalba ir kaip ją „skaityti”.
Trys skirtingi tipai
Kūno kalba būna išmokta, įgimta arba mišri. Prie išmoktos kūno kalbos galime priskirti eismo reguliuotojo mostus, kurčiųjų gestų kalbą, kariuomenėje ir laivyne naudojamus sutartus gestais perduodamus ženklus, akies mirktelėjimą ar gestus, rodomus pirštais. Tai darome sąmoningai, kad bendraudami geriau suprastume vieni kitus ar net susikalbėtume.
Antrajai grupei priklauso judesiai, kūno pozos ir mimika, kurie yra nesąmoningi ir sunkiai kontroliuojami. Ši kūno kalba suteikia vertingos informacijos apie pašnekovo būseną ir pasufleruoja, ar jo sakomi žodžiai iš tiesų liudija tiesą. Kai ką mes išmokstame užmaskuoti, pavyzdžiui, nesutikdami su kito nuomone, galime maloniai šypsotis, tačiau kitos kūno dalys – sukryžiuotos rankos ir kojos – gali rodyti visai ką kitą.
Mišriai grupei priklauso įgimta ir kartu išmokta kūno kalba. Pavyzdžiui, verksmas yra įgimtas, tačiau kultūra nustato taisykles, kur ir kada tai priimtina rodyti. Žmogus – socialinė būtybė ir per daugelį metų jis išmoko slėpti savo jausmus nuo kitų tiek, kiek sugeba ir kiek reikalauja socialinės normos.
Kūno kalbą interpretuojame nevienodai
Tyrimai rodo, kad moterys sugeba geriau skaityti kitų žmonių kūno kalbą nei vyrai. Harvardo universitete buvo atliktas eksperimentas – abiejų lyčių atstovams buvo rodomi filmai be garso. Tiriamieji iš kūno kalbos turėjo nupasakoti, apie ką filmukuose šnekėjo vyras ir moteris. Rezultatai parodė, kad moterys teisingai interpretavo kūno kalbą 87 proc. atvejų, o vyrai tik 42 proc. Įdomu, jog stipriosios lyties atstovai, dirbantys moteriškesnius darbus (pavyzdžiui, slaugytojo, aktoriaus ir pan.), pasirodė ne prasčiau negu dailioji lytis.
Ypatingai gerai kūno kalbą interpretuoja neseniai pagimdžiusios moterys – tikriausiai dėl to, kad tik iš kūdikio kūno kalbos gali nuspėti jo savijautą.
Moksliniai tyrimai rodo, kad tarp žmogaus socialinio statuso, galios ir jo vartojamo „žodyno” yra tiesioginis ryšys. Kuo aukštesnė individo socialinė ar profesinė padėtis, tuo geriau jis sugeba bendrauti žodžiai ir frazėmis. Išsilavinęs žmogus bendraudamas daugiau naudojasi verbalinėmis priemonėmis. Manoma, kad mokydamasis jis išmoksta geriau reikšti savo mintis ir jam nėra būtinybės kalbą papildyti gestais. Be to, moksliniais tyrimais įrodyta, kad gestų greitis ir intensyvumas priklauso nuo amžiaus: pavyzdžiui, penkiametis vaikas, pasakęs tėvams netiesą, prisidengia burną viena ar abiem rankom, paauglys – pirštais vedžioja pagal lūpų liniją. Kai meluoja suaugęs žmogus, smegenys siunčia jam impulsą prisidengti burną, tačiau paskutiniu momentu ranka patraukiama nuo burnos ir atsiranda kitas gestas – prisilietimas prie nosies. Vyresnių žmonių neverbalinė informacija tampa dar mažiau pastebima.
Kultūriniai skirtumai
Įvairių kultūrų atstovams būdinga savita kūno kalba, kurios reikšmės gali būti labai skirtingos, nors pats gestas gali būti identiškas. Pavyzdžiui, musulmonų kraštuose kairė ranka laikoma „nešvaria”. Ja negalima sveikintis ar mojuoti. Pakeltas į viršų nykštys JAV, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje reiškia „viskas gerai”, o afganistaniečiui tai reiškia baisų įžeidimą. Pirštais rodomas apskritimas įvairiose šalyse taip pat gali reikšti skirtingus dalykus: anglakalbių kraštuose, Europoje ir Azijoje tai simbolizuoja raidę „O” – „O.K.”, Japonijoje – pinigus, o kai kuriose Viduržemio jūros baseino šalyse šis ženklas reiškia vyro homoseksualumą. Ženklas „V” daugelyje kraštų reiškia „pergalę”, tačiau rodomas plaštaka, pasukta delnu į kalbėtoją, įgyja įžeidžiamą prasmę „užsičiaupk”. Keliaujant patartina pasidomėti ne tik šalies, į kurią vykstate, istorija ir įžymybėmis, bet ir gestų reikšmėmis, kad, atrodytų, geranoriškas mostas nesukeltų konfliktų ir nepatogumų.
Nurodyti gestai skirti bendravimui palengvinti. Jie – valingi ir išmokti. Nevalinga kūno kalba, kurią sukelia emocijos, yra įgimta ir pasireiškia dėl organizme vykstančių procesų. Ši kūno kalba yra universali. Psichologas Paulas Ekmanas įrodė, kad veido išraiškos, kuriomis atspindimos pagrindinės emocijos (pasišlykštėjimas, džiaugsmas, nuostaba, liūdesys, pyktis ir baimė), yra universalios.
