Beprotiškas gyvenimo tempas. Vaizdų ir garsų jūra – informacija, pagal kurią formuojame savo moralines nuostatas. Skubate, bėgate, kad tik nieko nepraleistumėte, kad tik viską spėtumėte.. Bet sustokite akimirką ir atsakykite į klausimą: kiek kainuoja gyvybė? Neįkainojama? Tai kodėl jos taip nevertiname?
Balandžio 26-oji Tarptautinė gyvybės diena. Ta proga Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuras prašo – sustokite vienai neilgai minutei, apsižvalgykite ir pamąstykite kiek Jums reiškia gyvybė. Juk ji alsuoja visur, tačiau pažvelgus į kūdikį aiškiausiai suvoki – viskas taip trapu.
Vartotojiška visuomenė po truputį užgožia viską. Reklama tokia stipri, kad po truputį keičia vertybes. Jei visi pripažįsta, jog gyvybė nepakartojama, kodėl mes niokojame mus supančią aplinką, į gatves išvarome naminius gyvūnus ir net kūdikius išmetame lyg nereikalingą prekę. Atsakymas paprastas – rūpinamės tik savimi. Viskas pajungta mūsų poreikiams tenkinti. Šis naminis gyvūnas nusibodo – reikės, nusipirksiu kitą. Vaikas? Dabar man jo nereikia, AŠ nenoriu.
Ką kalbėti apie vertinimą kitų gyvybių, jei netgi savosios nebranginame. Savižudybė jau tapo priimtina norma. Savęs žalojimas? Noriu ir darau. Juk dažno žmogaus kūnas tapo šiukšliadėže. Ar kada susimąstėte ką valgote? Kiek sportuojate? Ar susimąstėte kiek rūpinatės ne tik kūno, bet ir dvasios sveikata? Ar kada susidėliojote į vietas savo prioritetus ir vertybes? Ne, nenorime deklaratyvių posakių, kad gyvybė ir sveikata svarbiausia. Norime tiesaus atsakymo. Žodžiai yra viena, tačiau visa kita rodo, jog mes labai sumaterialėjome.
Neteigiame, kad materialios vertybės nesvarbu, bet atkreipiame dėmesį, kad turėtume atsakingiau žiūrėti į tikrąsias vertybes. Visų pirma – gyvybę. Nuo jos viskas prasideda, ji viską apima. Turbūt kyla klausimas, kiek galima klausyti pamokymų – ką daryti? Viskas nėra taip sudėtinga. Pradėkime nuo paprastų dalykų. Vertiname gyvybę, tai vertinkime visus aplink esančius: vaikus, senelius, neįgaliuosius. Užteks ir to, kad nebebus išankstinių nuostatų ir stereotipų, kas sukelia neigiamas emocijas ir iššaukia patyčių problemą.
Atgaivinkime žmonių supratimą apie šeimos vertybę. Būtent šeimoje, toje harmoningoje aplinkoje turėtų atsirasti nauja gyvybė, kuri iškart suvoktų – ji vertinama ir laukiama. Dabartinė visuomenė kartais, galima sakyti, tyčiojasi iš to. Rinkodaros genijų sukurta lėlė-kūdikis veiklioms moterims, kuri neturi laiko tikram vaikui. Kur tai nuves?.. Negi kūdikis – tai lėlė, kurią gali įsigyti parduotuvėje pagal savo norus? Nejaugi dabar spręsime tokia dilemą: noriu mergaitės su mėlynomis akimis ar berniuko su žaliomis? O kur dingo tikrai svarbūs apmąstymai apie atsakomybę prieš vaiką ir save, kad jį užaugintum?
Galų gale, pradėkime vertinti ir save. Dažnai pamirštame, kad esame taip pat gyvybės stebuklas. Galbūt net tikrai nesuvokdami mes trumpiname ir taip neilgą savo egzistenciją ir viskas tik dėl trumpalaikio malonumo. Žalingi įpročiai, nepilnavertė mityba, mažas fizinis aktyvumas. Ar mes gyvename tik dėl to, kad žalotume save? Juk tikrai nesunku atsižvelgti bent jau į kai kurias visuomenės sveikatos specialistų rekomendacijas dėl sveikos gyvensenos. O tai taip pat narkotikai, tik gerąja prasme – pradedi nuo mankštos ryte, o po to gal ir pusryčiai bus pilnavertiškesni, kai tik pajusi, kad tau pačiam geriau.
Pradėkime kiekvienas nuo savęs. Pabandykime. Užtenka deklaratyvių posakių – laikas veiksmams. Tegu jie būna nedideli, bet veiksmai, kurie parodys, kad mes tikrai vertiname gyvybę.
