Antradienio vakarą Sapiegų rūmuose filmo kūrėjų komanda, vaizdingai papasakojusi istoriją nuo mirtinos diagnozės iki pilnaverčio gyvenimo, drauge su premjeros svečiais dėkojo ne tik širdies istorijos autorei Aistei Štaraitei, bet ir vieningai nusilenkė visai širdies gelbėtojų komandai – medikams, kuriems tokios istorijos yra kasdienė darbo dalis ir širdies donoro artimiesiems, kurių dėka Aistė tęsia gyvenimą.
„Sulaukiu skambučio. Nežinomas numeris. Atsiliepiu. Sako: „Laba diena, mes turime Jums širdį“, – apie akimirką, kai vienintelę jai likusią išeitį – mirtį, pakeitė viltis gyventi, pasakoja Lietuvos Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos vadovė Aistė Štaraitė.
Jau daugiau nei trejus metus Aistė gyvena su donoro širdimi. Merginai nebuvo trisdešimties, kai buvo nustatyta širdies nepakankamumo ketvirta stadija. Žmogus, kuris turėjo viską – darbą, draugus, svajones, gražų gyvenimą ir daug asmeninių bei karjeros planų, vieną dieną atsidūrė ties gyvybės ir mirties kryžkele. „Pradėjau dusti, negalėjau net miegoti atsigulus. Atrodo, kad tu skęsti ir nori įkvėpti tą šlakelį oro…“
Aistė – viena iš daugiau nei 140 tūkstančių Lietuvos gyventojų, kuriems buvo nustatytas širdies nepakankamumas. Jos globojama pacientų organizacija vienija beveik 3000 tūkstančius aktyvių narių, gyvenančių su kraujagyslių ir širdies nepakankamumo ligomis.
Širdies nepakankamumas yra sunki lėtinė būklė, kai širdis nebegali tinkamai aprūpinto organizmo krauju. Dažniausiai ją sukelia koronarinė širdies liga, miokardo infarktas (širdies priepuolis), įgimtos širdies ydos arba pažeisti širdies vožtuvai. Dažnai išsivysto ir dėl kitų sveikatos sutrikimų arba juos sukelia. Moksliniai tyrimai rodo, kad nustačius ligą, pirmus penkerius metus išgyvena tik 6 iš 10 susirgusiųjų, 10 metų – vos trečdalis.
„Jūs sergate širdies nepakankamumu, jūsų tikėtina gyvenimo trukmė yra labai bloga. Vienintelė išeitis netaikant gydymo, yra mirtis“, – žodžių į vatą nevynioja gydytojas širdies chirurgas doc. dr. Aleksejus Zorinas.
„Pasaulyje yra daug aktualių ir būtinų aptarti temų. Kai kurios iš jų vieniems artimesnės, kitiems – tolimos. Vis dėlto širdį mes visi turime. Mūsų tikslas yra kalbėti apie širdies nepakankamumą, skatinti visuomenę rūpintis savo širdies sveikata bei priimti organų donorystę kaip galimybę išgelbėti kito žmogaus gyvybę“, – sako dokumentinio filmo „Vienos širdies istorija. Nuogas pasakojimas apie vieną gyvenimą ir dvi širdis“ prodiuserė Ieva Kašauskaitė – Petrauskienė.
Visuomenės dėmesį į šią ligą ji su bendraminčiais bandė atkreipti ne vienerius metus – beldėsi į žmonių smegenis ir sielas įspūdingais renginiais – raudona – širdies spalva – buvo apšviesti Vilniaus tiltai ar televizijos bokštas, kalbėjo, leido brošiūras, rašė straipsnius, stengėsi sklaidyti mitus apie organų donorystę. Kol 2024 -ųjų pavasarį kilo idėja, ką reikia padaryti, kad širdies nepakankamumo problema tiktai paliestų visų širdis. Taip atsirado scenarijus skaudžiai atvirai dokumentinei apybraižai, kurios pagrindine heroje tapo aktyvi LŠNSA vadovė Aistė Štaraitė.
Nors misija scenarijų paversti širdies gelme paliečiančiu filmų, turint minimalų biudžetą atrodė trapi ir sunkiai įmanoma, stebuklas įvyko – filmas pasieks ekranus, o Aistė ras būdą padėkoti jai antrą gyvenimą suteikusiam Donorui. Bus laiminga pabaiga?
„Viskas bus gerai? Ne, nebus gerai! Tai nėra lemputės pakeitimas. Įsuksite naują lempą, įjungsite elektrą ir ji vėl švies? Ne.“, – sako gydytojas širdies chirurgas dr. Vilius Janušauskas.
„Mes labai nuvalkiojome tą universalią frazę „Viskas bus gerai“. Mums nuo jos bloga, mes jos nebenorime kartoti, bet šis filmas yra tarsi įrodymas, – gyvu pavyzdžiu, jaunos merginos istorija, kad viskas gali būti gerai. Nors gydytojai ir sako priešingai, kad kita tavo stotelė – mirtis. Ir kai jau nebėra išeities, ir ta frazė tokia silpna, smėlyje parašyta, išbyranti tau pro pirštus, Aistės gyvenimas yra daiktinis įrodymas – materialus, apčiuopiamas, kad viskas bus gerai“, – tvirtina filmo režisierė Birutė Lavickienė.
Kiek reikia turėti jėgų, vilties ir tikėjimo, kad išgirdęs mirties nuosprendį ir matydamas it smėlį pro pirštus byrančias likusias valandas, galiausiai galėtum kaip dokumentinio filmo „Vienos širdies istorija“ herojė Aistė pasakyti: „Dabar turiu šiandien ir turiu tą dieną gyventi“.
