Rawpowders

Nesigėdyti prostatos vėžio

Prostatos vėžys

„Didžioji dalis profilaktinių patikrų prasideda nuo kokio nors neskausmingo testo. Profilaktinės patikros dėl prostatos vėžio atveju tai yra paprastas kraujo paėmimas iš venos“, – sako Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos skyriaus gydytojas urologas (onkologas) doc. dr. Aušvydas Patašius. Pašnekovas pažymi, kad profilaktinės prostatos vėžio programos dėka Lietuvoje vis dažniau diagnozuojami ankstyvos stadijos navikai.             

Lietuva – pirmoji Europoje 

Doc. dr. A.Patašius primena, kad visų Lietuvoje vykdomų profilaktinių vėžio programų tikslas yra sumažinti mirtingumą nuo ligos, kurios ieškoma. Patikros programa dėl priešinės liaukos vėžio nėra išimtis. Lietuva yra pirmoji Europoje, kuri 2006 m. pradėjo vykdyti profilaktinę prostatos vėžio patikros programą. Ir mūsų šalis vis dar yra vienintelė Europos valstybė, vykdanti tokią programą. Tiesa, kitais metais startuos Čekija ir Suomija. Šios ir kitos valstybės mokosi iš Lietuvos sukauptos patirties, vykdant priešinės liaukos ankstyvos diagnostikos programą.       

„Šiuo metu penkios šalys, dvidešimt septynios organizacijos vykdo didžiulį tyrimą, pavadinimu PRAISE-U (profilaktinės patikros efektyvumo įvertinimo tyrimas). Bus vykdomi pilotiniai tyrimai penkiuose Europos centruose. Vienas jų – Nacionaliniame vėžio institute. Galėsime parodyti, ar reikia vykdyti tokią patikrą pagal Europos urologų asociacijos pasiūlytą algoritmą. Po šio tyrimo pateiksime rekomendacijas Europos Komisijai ir ši tikriausiai rekomenduos visose šalyse daryti tą patį“, – pasakoja doc. dr. A.Patašius, priduriantis, kad šiuo metu Lietuvoje vykdoma profilaktinė programa atitinka dabartines Europos urologų asociacijos rekomendacijas. Be to, didžioji dalis (95 proc.) visų vėžio atvejų yra diagnozuojami profilaktinės patikros metu. Pastebima ir gera tendencija: vis dažniau aptinkami pirmos-antros stadijos navikai.        

Reikia tobulinti pakvietimo sistemą  

Pasak pašnekovo, vien tik poliklinikų potencialiems profilaktinės patikros programos dalyviams išsiunčiamų kvietimų neužtenka. Taip, didesniuose miestuose gyvenantys vyrai dažniau sulaukia pakvietimų ir yra linkę pasitikrinti prostatos sveikatą, tačiau regionuose situacija prastesnė. Nacionaliniu mastu organizuojama kvietimo sistema, doc. dr. A.Patašiaus nuomone, pagerintų dalyvavimo patikroje rodiklius.

„Reikia identifikuoti žmones, kurie neateina į profilaktinės patikros programą. Dažniausiai jie gyvena nutolusioje vietovėje, priklauso kokiai nors pažeidžiamai socialinei grupei, turi žemesnį išsilavinimą. Taip pat reikia išmokti naudotis registro pagalba. Juk per COVID-19 pandemiją išmokome pakviesti žmones, kad jie skiepytųsi. Be to, į pagalbą reikėtų pasikviesti visuomenės sveikatos specialistus, kurie žino, kaip panaudoti žinias, o atokesnėse vietovėse suorganizuoja patrauklias visuomenines akcijas“, – teigia pašnekovas, pastebintis, kad ne visi potencialūs profilaktinės patikros dalyviai kalba lietuviškai, todėl žinučių tekstas (kvietimas) turi būti suprantamas ir kitakalbiams. 

Patikra – nesudėtinga 

„Pirmiausia reikėtų neišsigąsti kvietimo. Žmogui, kuris niekada anksčiau nesulaukė tokio kvietimo, gali atrodyti, kad jis paseno. Be to, didžioji dalis profilaktinių patikrų prasideda nuo kokio nors neskausmingo testo. Šiuo atveju tai yra paprastas kraujo paėmimas iš venos. Reikėtų tiesiog nusiteikti minimaliai invazyviai procedūrai. Visos konsultacijos prasideda nuo aiškaus pokalbio, kurio metu paaiškinama, kas bus daroma. Tiesa, vyrams, prieš atliekant kraujo tyrimą, kokias keturias penkias dienas patarčiau vengti lytinių santykių, masturbacijos, nebūti peršalus ir smarkiai nesportuoti (nevažinėti dviračiu ar nenardyti po vandeniu)“, – sako doc. dr. A.Patašius, primenantis, kad blogiausia yra galvoti, jog jei nieko neskauda, vadinasi, niekuo ir nesergu. 

„Prostatos vėžio atveju, kai jau skauda, liga nebėra išgydoma. Ir pačių profilaktinių programų pavadinimas ar apibrėžimas nurodo, kad yra atliekamas asimptominių žmonių tikrinimas: asmuo neturi jokių simptomų, mes jį tikriname, nes jis patenka į rizikos grupę. Jeigu žmogui jau pasireiškia simptomai, gali būti per vėlu“, – edukuoja Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos skyriaus gydytojas urologas (onkologas) doc. dr. Aušvydas Patašius, drąsinantis į rizikos grupę patenkančius vyrus dėl profilaktinio patikrinimo kreiptis į šeimos gydytoją.

Gydomi ir negydomi atvejai 

Doc. dr. A.Patašius pasakoja, kad vyresnio amžiaus vyrai santykinai dažnai suserga prostatos vėžiu. Tiesa, reikšminga dalis onkologinių susirgimų pavojaus gyvybei nekelia (žemos rizikos atvejai). Visgi apie 30 proc. diagnozuojamų prostatos navikų gali kelti mirtiną pavojų sveikatai. Šiuo metu Europos urologai siekia užtikrinti optimalią diagnostikos strategiją, t. y. atrasti ir gydyti pavojų gyvybei keliančius atvejus.    

„Jeigu pradėsime aktyviai gydyti žemos rizikos prostatos vėžį, tikriausiai žmonės bus nepatenkinti, nes vienas iš trijų susidurs su erekcijos sutrikimais, o dešimt penkiolika procentų pacientų turės problemų su šlapimo nelaikymu. Todėl į ankstyvos prostatos vėžio diagnostikos algoritmą yra įtrauktas magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas. Aptikę padidėjusį PSA (prostatos specifinis antigenas – red. past.) nebedarome prostatos biopsijos, o atliekame magnetinį rezonansą. Esant tam tikriems pakitimams bioptuojame židinį ir aplink“, – pažymi pašnekovas, priduriantis, kad magnetinio rezonanso tyrimas padeda kliniškai nuspręsti, ar pacientui reikalinga prostatos biopsija. Magnetinio rezonanso pagalba gydytojai geba nepraleisti prostatos vėžio atvejų, kuriems neužtenka tik stebėjimo, o reikia ir gydymo.

Vienareikšmiškai įvardinti šios onkologinės ligos rizikos veiksnius yra keblu. Tiesa, siekiant sumažinti riziką (kaip ir kitų onkologinių ligų atveju) patariama nerūkyti, visaverčiai maitintis ir gerti pakankamai vandens bei kt. Genai? Taip, prostatos vėžys gali būti paveldimas, tačiau tai yra retas susirgimo veiksnys. Paveldimumas veikiau lemia sudėtingesnę onkologinės ligos eigą.            

Emocinė pacientų sveikata  

„Pažengęs prostatos vėžys yra susijęs su įvairiomis hormoninėmis manipuliacijomis. Žmonėms, kurie serga šia ligos forma (arba lokaliai, t. y. dubenyje, arba sistemiškai išplitusia) taikoma hormonų terapija, sukelianti vadinamąją andropauzę. Natūralu, kad su andropauze ateina ir nerimas, daliai pacientų diagnozuojama depresija. Ir netgi gydomi pacientai (pažengusios ligos formos) turi du tris kartus didesnę riziką nusižudyti negu vyrai iš bendros Lietuvos populiacijos“, – teigia doc. dr. A.Patašius, pripažįstantis, kad vyrams vis dar sunku kalbėti apie prostatos sveikatą. Tiesa, džiugu, kad gydymo centruose dirba psichologų komandos, teikiančios pagalbą emocinius sunkumus patiriantiems pacientams.                    

„Apie prostatos sveikatą sukurta daugybė mitų. Prieš specialistą konsultacijos metu žmonės jaučiasi tarsi apsinuoginę. Ne kiekvienas vyras su kitu vyru tarpusavyje pakalba apie erekciją ar šlapinimąsi. Apie tai kalbėti sunku. Todėl reikia edukuoti ir priimti juos. Drovumas paskui gali manifestuotis į emocijų ar veiksmų pliūpsnį. Žmogus kaupia, kaupia, kol pratrūksta. Todėl vertinu pacientų organizacijų svarbą: jos sukuria malonią ir šiltą aplinką. Pacientai išsikalba tarpusavyje ir padeda vieni kitiems“, – pasakoja doc. dr. A.Patašius, primenantis, kad Lietuvoje veikia Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA), Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugija ir kt.

TAIP PAT SKAITYKITE