Moteriškos prigimties neįveikia ir neįgaliojo vežimėlis. Kaip ir gamtos duotos dovanos – gimdyti. Prieš keliolika metų vežimėlyje sėdinčios moters pasiryžimą susilaukti vaikų gydytojai vertindavo daugiau nei skeptiškai. Dabar situacija keičiasi.
Neįgali liko po avarijos
Į susitikimą neįgaliojo vežimėlyje sėdinti Jurgita Masiulionytė atriedėjo ant kelių pasisodinusi sūnų. Kol mes kalbėjomės, 1,8 metų Damjanas nenustygo vietoje.
Jurgita į vežimėlį atsisėdo prieš 13 metų, po avarijos lūžus stuburui. Merginai tuomet buvo vos 17-a. Nors ligoninėje gydytojai guodė, kad ji dar vaikščios ant rasotos žolės, tačiau reabilitologai šias viltis atėmė.
„Gyvenimas tik prasidėjo, bet taip išėjo, kad tuoj ir pasibaigė”, – tuometinius išgyvenimus po gydytojų verdikto prisiminė jauna moteris.
Dabar žiūrint į žavią, pasitikinčią savimi trisdešimtmetę akivaizdu, kad psichologiniai sunkumai dėl staiga aukštyn kojomis apvirtusio gyvenimo liko praeityje.
J.Masiulionytė sutiko, kad sėdinčiai vežimėlyje merginai rasti širdies draugą nėra lengva. Vyrams tokioje situacijoje daug paprasčiau – moters prigimtis yra linkusi globoti ir rūpintis.
Tad norinčiai atkreipti vyro dėmesį vežimėlyje sėdinčiai merginai tenka gerokai pasistengti bei labiau atverti savo privalumus, iš savo patirties įsitikino Jurgita.
„Draugavome, draugavome su vienu vyriškiu, ir va, rezultatas”, – mostelėjusi ranka į šalia zujantį sūnų nusijuokė pašnekovė.
Nėštumas buvo netikėtas
Po eismo įvykio buvo praėję daugiau nei 10 metų, kai Jurgita sužinojo apie nėštumą. Iki tol ją vargino įvairios sveikatos problemos, tad moteris dėl vėluojančių menstruacijų apkaltino sutrikusį ciklą.
Žinia apie nėštumą netikėta buvo ir dėl to, kad gydytojai merginą buvo įspėję – po stuburo traumos susilaukti vaikų sudėtinga.
J.Masiulionytės nėštumas buvo lengvas: jokių šleikštulių, pykinimų ar galvos svaigimų, išskyrus rožę ant kojos – kaip stresinės situacijos padarinį.
„Ne pirma ir ne paskutinė. Jei kitos susitvarkė, vadinasi, ir aš pajėgsiu”, – pasiruošimą motinystei prisiminė ji.
Po iš anksto planuoto cezario pjūvio gimė sveikas berniukas. Jurgita patvirtina, kad ne tik iš šalies viskas atrodo paprasta ir lengva – išties taip ir buvę.
Padėjo mama
„Motinystė – pats didžiausias gyvenimo iššūkis. Net didesnis, nei atsisėsti į vežimėlį ir gyvenimą pradėti iš naujo. Esi atsakingas ne tik už save, bet ir vaiką”, – prisipažįsta Jurgita.
Moteris pasakojo, kad tapus neįgaliu žmogus pamokomas, kaip naudotis vežimu ir kaip toliau gyventi. Tačiau tapus mama tenka mokytis pačiai iš savo patirties.
Susitvarkyti su užgriuvusiais motinystės rūpesčiais moteriai padėjo pas ją persikrausčiusi mama. Jurgitos keliai su Damjano tėčiu išsiskyrė, nors jie iki šiol palaiko draugiškus santykius.
J.Masiulionytės rūpesčiai dėl sūnaus niekuo nesiskiria nuo sveikų mamų. Jurgita su šypsena prisiminė girdėtą istoriją, kaip moteris su sulaužyta koja prižiūrėjo savo mažylį. Vežimėlyje sėdinčias ir vaikus auginančias mamas ji įvertinusi kaip neįmanomą dalyką.
Namuose Jurgita puikiai susitvarko ir viena, sunkiau tik gatvėje, kur didžiausia problema – neįgaliesiems nepritaikyta aplinka.
Moteris pasidžiaugė, kad nors poliklinikoje nekyla keblumų, tačiau tik jos gydytojos kabinete buvo vienintelė ginekologinė kėdė, pritaikyta neįgaliai pacientei.
Nuo rudens Damjanas pradės lankyti darželį, o pati Jurgita planuoja grįžti į darbą, kur dirbo ekonomiste iki motinystės atostogų.
Pastojo po metų
25 metų Irmos Alenčikaitės istorija nuo kitų stuburo traumas patyrusiųjų skiriasi tuo, kad mergina nevaldo ne tik kojų.
Dėl silpnų rankų Irma juo riedėti gali tik lygiais takeliais ir ribotą laiką.
Prieš ketverius metus jaunai merginai per avariją lūžo penktasis kaklo slankstelis. Jai iškart atėmė kojas, silpnumas apėmė rankas. Irma nejautė viso kūno ir skaudėjo kaklą.
Dar gulėdama po avarijos sulamdytame automobilyje mergina suprato, kad nebevaikščios. Ji spėja, jog gal dėl to buvo daug lengviau susitaikyti su traumos pasekmėmis.
Praėjus vieniems metams po traumos Irma pastojo. Tokia buvo jos ir gyvenimo draugo Roberto, su kuriuo dar iki neįgalumo draugavo trejus metus, meilės tąsa.
Planuose – antras vaikas
Sužinojusi apie neplanuotą nėštumą I.Alenčikaitė patyrė stresą – gąsdino nežinia. Tačiau vyro palaikymas ir jos mamos pažadas padėti nuramino.
„Todėl viskas taip sklandžiai ir klostosi”, – įsitikinusi jauna moteris. Nors jai teko girdėti, kaip iš kitų neįgalių būsimų motinų gydytojai šaiposi, gąsdina dėl gimdymo.
Pirmasis gydytojos Irmai užduotas klausimas buvo, ar gimdys. Abejonių nebuvo, nors jai ir trūko žinių apie neįgalias gimdyti susiruošusias moteris.
Vėliau Irma važinėjo į Kauno medicinos universiteto klinikas pas gydytoją Vytautą Abraitį, kuris Lietuvoje bene žinomiausias neįgalių motinų akušeris-ginekologas. Moteris iki šiol žavisi jo palaikymu.
Po sėkmingo nėštumo ir atlikto planuoto cezario pjūvio gimė mergaitė. „Goda labai rami ir gera mergaitė. Nuo dviejų mėnesių ji išmiegodavo visą naktį, anksti pradėjo vaikščioti, kalbėti. Dievo siųstas vaikas”, – netikėtai aplankiusia motinyste džiaugiasi I.Alenčikaitė. Įkvėpti sėkmingos tėvystės Irma ir Robertas planuoja antrą vaiką.
Atrodė neįmanoma
Pasak Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorės Gintos Žemaitytės, prieš keliolika metų ginekologai nepalankiai vertino neįgalias būsimas motinas. Net norą studijuoti aukštojoje mokykloje tuomet priskirdavo nestabilios psichikos požymiui.
G.Žemaitytė prisiminė, kaip prieš 17 metų švedų seminare apie stuburo traumas patyrusius žmones stebino žurnale matytos neįgalios moterys su vaikais.
„Tada net neįsivaizdavome, kad tai įmanoma ir Lietuvoje. Dabar tokių mamų atsiranda vis daugiau”, – pastebi sąjungos atstovė.
Tad šią vasarą stuburo traumas patyrusios moterys, auginančios mažamečius vaikus, pirmą kartą sukviestos į stovyklą Monciškėse netoli Šventosios.
Net tą pačią traumą patyrusios moterys esą jaučiasi skirtingai, tad stovykloje jos galėjo pasidalyti ir savo patirtimi. Iš visos Lietuvos suvažiavusios moterys lankė užsiėmimus apie kūno pokyčius, santykius šeimoje, vaisingumą, vaiko auginimą ir priežiūrą.
Pasak G.Žemaitytės, net vežimėlyje sėdinti moteris nori būti žavi ir patraukli, tad dėmesio skirta ir grožio puoselėjimo paslaptims.
|
Algimantas Fabijonavičius, Klaipėdos universitetinės ligoninės Akušerijos -ginekologijos departamento vadovas: Neįgalių mamų vežimėlyje nesame sulaukę, nebent tokių, kurioms dėl įgimtų įvairių stuburo patologijų būna sunkiau gimdyti. Kaip patyrusioms stuburo traumas moterims sekasi išnešioti kūdikį ir gimdyti, reikėtų žiūrėti individualiai. Tai priklauso nuo stuburo traumos pobūdžio ir sunkumo. Kadangi dirba ne visi tokių moterų organai, išnešioti kūdikį joms gali būti sunkiau, taip pat didesnė komplikacijų (trombozės, eklampsijos) tikimybė. Neįgalioms moterims atliekamas cezario pjūvis, kad nebūtų pakenkta nei kūdikiui, nei motinai. |
|---|




























