Neseniai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) nariai kreipėsi į socialinės apsaugos ir darbo (SADM) ministrą Rimantą Joną Dagį prašydami pasidomėti „susidariusia negatyvia padėtimi LASS”. Sąjungos nariai įsitikinę, kad „organizacijos vadovai nutolo nuo neregių ir jų kasdienių rūpesčių.” Tuo metu jiems oponuojančios pusės manymu, ne viskas yra tiesa, o valstybė į organizacijų vidinius reikalus nesikiša.
Žodžiai įskaudino
Neįgaliųjų kreipimesi teigiama, neva gautos programinės lėšos dažnai išsidalijamos tarp savųjų, o šiems, prisidengusiems neįgaliųjų vardu, terūpi sukaupti kuo didesnį asmeninį turtą.
Negana to, pasak J.Bartkaus, nors garsiai akcentuojama būtinybė keisti visuomenės požiūrį į „kitokį” šalia esantį, šnekos apie jo integraciją, reabilitaciją taip ir lieka tik kalbomis, problemų nematantys valdininkai nė neraudonuodami deklaruoja, esą silpnaregiai neturėtų piktnaudžiauti savo negalia, simuliuoti ar kitaip trukdyti įmonės veiklai, o sąjunga neturėtų remti nepagrįstų reikalavimų ar skundų.
Šiuos pono J.Bartkaus žodžius iliustruoja 2001 metų lapkričio mėnesio LASS mėnesiniame žurnale „Mūsų žodis” išspausdintas straipsnis apie 2001 metų spalio 31 dieną vykusį LASS centro tarybos (LASS CT) posėdį. Jame daugiausia buvo kalbama apie Kaune, prie Aklųjų ir silpnaregių įmonės, vykusį piketą. Protesto dalyviai išreiškė norą, kad įmonės direktorius Boleslovas Motiejūnas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą nedelsiant būtų atleistas iš pareigų.
Reikalavimas, pasak pikete dalyvavusio J.Bartkaus, per kančias buvo patenkintas, tačiau kaltinimai dėl piktnaudžiavimo jį labai įskaudinę: „Vadinasi, jei esi aklas, dėl to pats esi kaltas?”
Gija staiga nutrūko
Vyrui skaudu ir dar dėl kelių priežasčių. Ponas J.Bartkus jau pusantrų metų armonika griežia liaudies muzikos ansamblyje „Žilvitis”, kuriam vadovavo Danutė Nakienė.
Kolektyvas koncertuoti buvo kviečiamas ne į vieną šventę. Tačiau, pašnekovo teigimu, šios šviesiosios neregių gyvenimo pusės gija staiga nutrūko per Trijų karalių šventę, kai į ją atvyko LASS Panevėžio ir Utenos regiono aklųjų centro (PURAC) direktorius Aloyzas Vilimas.
„Jis mums įteikė „dovanėlę” – pranešė, kad vadovė atleidžiama iš pareigų, mat su ja baigėsi sutartis. Kadangi prieš kelias dienas Danutė buvo atšventusi 60-metį, nusprendėme jai sugroti smagių melodijų, tačiau armonikos jau buvo paslėptos, o maždaug po savaitės ir vadovė neteko patalpų raktų”, – pasakojo pašnekovas.
Jis tęsė, kad neregiai nori būti aktyvūs, bet ne visada gali. „Mums labai svarbūs geri ir nuoširdūs santykiai, norime bent akimirką pasijusti pilnaverčiais žmonėmis. Taip buvo „Žilvityje”. Jei atleidžiama vadovė, atleidžiami ir mes”, – samprotavo J.Bartkus ir pabrėžė, esą dalyvavimas ansamblio veikloje buvo malonumas, o ne amatas, tikintis atlygio.
Nė vienas nenorėjo?
Praėjusių metų lapkričio mėnesį buvo sustabdyta LASS įmonės „Regovitus” veikla, o pastaroji, kaip juridinis asmuo, liko. Šioje įstaigoje dirbo ir neįgalieji. Tačiau, pasak J.Bartkaus, įmonėje nebeliko nė vieno jų.
„Koks pretekstas likviduoti įmonę? – klausia buvęs istorijos mokytojas. – Buvo kalbama, jog nėra užsakymų. Mano manymu, kažkam tai naudinga, kažkas pinigus dalijasi.”
Praėjusių metų LASS CT ataskaitoje, kad 2008 metų liepos 1 dieną įmonė turėjo 470 tūkstančių litų skolą, joje dirbo 55 žmonės: ” VšĮ Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centras įmonės uždarymo reikmėms yra paėmęs kreditą iš banko. Darbuotojų atleidimo procesas vyksta sklandžiai, buvo susitikta su kolektyvu, žmonėms išaiškinta situacija, konfliktų nebuvo. Iš 31 žmogaus su regėjimo negalia, dirbusio įmonėje, tik 18 yra darbingo amžiaus. Iš jų 5 neturi vidurinio išsilavinimo, todėl jų įdarbinti neįmanoma. Jiems siūlyta įgyti vidurinį išsilavinimą Panevėžio mokymo centre, tačiau nė vienas nesutiko. 4 jau dirba – 2 įsidarbino patys, kiti 2 įdarbinti regionų centro pastangomis. 6 neįgaliesiems siūlyta dirbti makaronų gamykloje, tačiau jie nesutiko dėl darbo pamainomis. Kitais metais planuojama įdarbinti dar 3 neįgaliuosius. Visi neįgalieji iki lapkričio 1 dienos galėjo būti įmonėje ir gauti minimalią algą, tačiau nė vienas to nepageidavo – visi išėjo rugsėjį savo noru.”
Keista pozicija
„Kaip neįmanoma iš penkto aukšto nulipti į pirmą, prieš tai nepatekus į ketvirtą, trečią ir antrą, taip normaliai dirbusi įmonė per vieną dieną netampa bankrutuojančia”, – samprotavo buvusios LASS Vilniaus įmonės, dabar bendrovės „Liregus” vadovas Leonas Kirkilovskis. Anot jo, situacija Panevėžio įmonėje blogėjo pamažu: „Bet nieko nedarėme, niekas apie tą blogėjančią situaciją nekalbėjo.”
Pasirodžius publikacijoms žiniasklaidoje apie iš Panevėžio įmonės atleidžiamus regėjimo negalios žmones ir galimą pačios bendrovės bankrotą, L.Kirkilovskis sakė: „Keista žmonių, turinčių rūpintis LASS įmonių reikalais, pozicija. LASS CT pirmininko pavaduotojas Stanislovas Plauška sako, kad aklųjų įmonės rinkoje neišsilaikys, esą panašių įmonių niekur pasaulyje nėra. Bet tai neteisybė! Socialinės įmonės, tarp jų – ir neįgaliųjų, egzistuoja daugelyje pasaulio valstybių. Žmogui, kuris turi rūpintis aklųjų įmonių reikalais, teigti, kad šios įmonės neturi perspektyvų, nereikėtų.”
Griežtai draudžiama
PURAC direktorius A.Vilimas, prisipažinęs kreipimosi į ministrą R.J.Dagį neskaitęs, aiškino: „Yra daug netiesos. Aš uždirbu 13,2 bazinės mėnesinės algos (BMA), kuri yra 128 litai. Nesunku apskaičiuoti, kad mano alga – beveik 1690 litų. Be to, premijas iki 50 procentų mes galime pasiskaičiuoti tik nuo papildomos vykdomos ūkinės veiklos. Iš valstybės gaunamas lėšas naudoti ne pagal paskirtį mums griežtai draudžiama.”
Pasak jo, neseniai Neįgaliųjų reikalų departamentas (NRD) įmonėje atliko patikrinimą ir jokių nusižengimų nerado. Pernai centrui pagal paslaugų neįgaliųjų bendruomenėje pateiktą projektą iš NRD buvo skirta 325 tūkstančiai litų. Tiek pat – ir šiemet.
„Mano manymu, kreipimesi pasirašė ir tie, kurie jo net neskaitė”, – įsitikinęs direktorius.
Iš SADM pavyko sužinoti, jog valstybė į organizacijų vidaus reikalus nesikišanti. Kaip paaiškino Ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialistas Gediminas Stanišauskas, visus nesutarimus reikia spręsti LASS viduje, o jei yra teisinių pažeidimų, verta kreiptis į teismą.
Teko paaukoti
Komentuodamas situaciją „Žilvičio” kolektyve, A.Vilimas sakė: „Su vadove sutartis pasibaigė. Tarp dviejų skirtingų kolektyvų vadovių – Romos Žostautienės ir Danutės Nakienės – jau seniai vyravo konfliktiniai santykiai. Ponia Roma vadovauja dviem kolektyvams, o Danutė – vienam.
Kažką teko paaukoti. Tačiau jei tarp naujosios „Žilvičio” vadovės ir Žostautienės susiklostys panašūs santykiai, teks vėl imtis priemonių. Poniai Danutei pradėjus dirbti ir draugėn subūrus veteranus, mes labai džiaugėmės. Deja, neilgai.”
Pasak A.Vilimo, „Regovitus” įmonę gali tekti likviduoti: „Vasario pabaigoje spręsime. Kadangi įmonėje dirba vos šeši žmonės, iš jų – trys su regėjimo negalia, greičiausiai likviduosime įmonę. Kita vertus, šiuo metu neįgalieji gali smokytis nemažai profesijų. Ypač paklausi – masažuotojo.
Tenka tik apgailestauti: žmonės skundžiasi, tačiau, kai pasiūloma alternatyva, norinčiųjų nebelieka. Neseniai trys aklieji pageidavo dalyvauti kompiuterinio raštingumo kursuose. Pasamdėme žmogų. Tačiau vienas per mėnesį atėjo 8, kitas – tris, o trečias – vos kartą. Argi apsimoka samdyti žmogų ir mokėti atlygį?”
PURAC registruoti 962 neįgalieji: 260 panevėžiečių ir 61 iš rajono. Amžius labai įvairus: apie 40 neįgaliųjų iš Panevėžio darbingo, kiti – pensinio amžiaus.
Eina pirmyn
Diskusijos aplinkos pritaikymo negalios žmogui tema vyksta jau seniai, juk aplinka – ne tik jo būstas, gatvė, šaligatvis ar nuovaža. Tai – visa infrastruktūra, o tinkamas aplinkos pritaikymas – papildoma galimybė integruotis į visuomenę, pasijusti visaverčiu jos nariu.
Apie tai prakalbęs J.Bartkus prisiminė du nemalonius atvejus. 2002 metais silpnai matanti vaikų poetė Janina Pipirienė, eidama į vaistinę, įkrito į rūsį ir susilaužė ranką. Tačiau ši nelaimė, pasak pašnekovo, buvo užglaistyta.
Po penkerių metų, eidamas į darbą „Regovitus” įmonėje, pats ponas Juozas susižalojo. „Mokytojų dienos išvakarėse ėjau Beržų gatve, šaligatviu, kai netikėtai netoli darbovietės užkliuvau už statybininkų paliktos tvorelės. Krisdamas pasigražinau kaktą – žaizdą ligoninėje teko siūti”, – prisiminė aklasis, tikindamas, kad net prie tokios įmonės nesudaromos tinkamos sąlygos neįgaliesiems.
Tačiau, pasak A.Vilimo, padėtis keičiasi į gerąją pusę. Pernai Panevėžyje dviejuose šviesoforuose įmontuota garsinė įranga. Daugiausia jų yra centrinėje miesto dalyje ir ten, kur gyvena nemažai neįgaliųjų.
Anot jo, dabar daug geriau neįgalieji gali orientuotis ir miesto maršrutiniuose autobusuose. Juose sumontuota elektroninė įranga. „Privažiavus autobusui ar jo viduje žmogui belieka paspausti pultelį, ir per garsiakalbį pasigirsta stotelės pavadinimas. Tokių pultelių išdalijome per 200”, – džiaugiasi pašnekovas.
Beržų gatvėje gyvena 149 šią negalią turintys miestiečiai, tad nenuostabu, jog šiai vietai skiriama daugiau dėmesio – čia yra orientavimąsi lengvinantys įrenginiai. Konsultacijų poliklinikoje ant kelių kabinetų pritvirtintos lentelės su didesniu numerio skaičiumi.
„Būtų galima pagrindinėse miesto įstaigose prie kabinetų pagaminti lenteles su Brailio raštu, tačiau, žinoma, visiški neregiai be palydovo į jas neina”, – paaiškino A.Vilimas.
