Baimė – daugiarūšė, daugiaplanė, galinga. Jeigu nebūtų baimės, pusė žmonijos nusisuktų sprandus zuidami sportiniais automobiliais ar laipiodami kalnų viršukalnėmis. Kita pusė vaikščiotų kaip zombiai, nežinodami, ką dar čia nuveikti. Pašnekėkine ne apie fobijas. Pašnekėkime apie didžiausią šiuolaikinės moters baimę, kuri dažnai nulemia visą gyvenimą.
Baimė būti nereikalingai
Gyventi „iš akių grožio ir plaukų spalvos” darosi nebemadinga. Dar daugiau – tai tampa nebeįmanoma. Šiais feministinių idėjų persunktais laikais kiekviena save gerbianti mergina beveik nuo gimimo pratinama traukti gyvenimo arklą. Kaip Prževalskio kumelė, nė nedrįsdama suabejoti, ar tas arklas penkiais dydžiais ne per didelis jos dailiam pasturgaliui.
Jeigu jau gimei be iškyšulio, būk miela, maloni ir pasiruošk žygiuoti į baletus, gimnastikas ar pramoginių šokių suknelių paradą. Paskui rikiuojasi grožio akademijos, meno mokyklos, mezgimo, siuvinėjimo būreliai ir tonos sunkiai virškinamos informacijos apie tobulą nūdienos moterį — privalai tokia būti. Nes kitaip būsi NIEKAM NEREIKALINGA.
Baimės padariniai
Taip šiuolaikio laiko genamos pasiekiame tašką, kai viskas jau atlankyta, suvirškinta ir iškalta kaip „Tėve mūsų”. Gražios kaip deivės. Protingos kaip Marija Sklodovska Kiuri. Veiklios kaip revoliucija. Pripratusios gyventi turbo tempais — dar visai jaunos, bet jau spėjusios įsitvirtinti: baigusios universitetus, dirbančios rimtą darbą, vairuojančios automobilį, skaitančios rimtą literatūrą, besidominčios mada ir pasaulio įvykiais.
Kaip pastebėjo Lietuvos Teisės universiteto Politologijos katedros docentė Dr. Meilutė Taljūnaitė bei socialinių tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Dr. Alina Žvinklienė, atlikusios tyrimą „Akademinė karjera lyčių lygybės požiūriu”, „Visame pasaulyje nuolat daugėja moterų, dalyvaujančių įvairiausiose ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo srityse”.
Gyvenimo suformuotas įvaizdis
Tikra tiesa: po truputį tolstame nuo archaiškos moters vizijos. Žvelgdamos į Rafaelio „Siksto madoną” nuo tos ramybės ir tobulybės galėtume susigraudinti, tačiau besklaidydamos reprodukcijų albumą tuo pat metu dar nuožmiai deginame kalorijas mindamos dviratį balkone ir spėjame telefonu duoti draugei nurodymus, kurį kostiumėlį jai derėtų vilktis einant į reprezentacinį vakarėlį.
Kita vertus, kaip tokiai nebūti, jeigu pasikapsčius po įvairiausių tyrimų apie moters ir vyro įvaizdžius visuomenėje pro ašaras ryškėja liūdnas vaizdelis.
Moters bazinis įvaizdis
1. Rūpinasi buitimi, ruošia maistą, rūpinasi šeimos nariais.
2. Atsakinga už gerą emocinę šeimos būklę.
3. Atsargi.
4. Kuria ir palaiko grožio, gerumo iliuziją.
5. Nesavarankiška, vyro karjerai teikia pirmenybę.
6. Savo išvaizdai palyginti daugiau dėmesio.
Moters siekiamas/propaguojamas įvaizdis
1. Geba pasirūpinti ir tais, kurie yra už šeimos ribų.
2. Optimistė.
3. Mažakalbė, nepuola į paniką, šaltakraujė, moka valdyti savo emocijas.
4. Nesureikšmina buities darbų .
5. Tvirtai vaikšto žeme, vertindama situaciją nesivadovauja emocijomis.
6. Nebijo technikos.
Suprantama, antrasis variantas yra kur kas labiau prie širdies. Tai — greitesnis kelias į laisvę. Į laisvę be baimių. O laisvė, kaip žinome, užkoduota kiekvienos save gerbiančios asmenybės kraujo kūneliuose, kaulų čiulpuose ir visose kitose slaptose teritorijose.
Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko, arba Nereikia nieko, kai viską turi
Pagaliau galėdamos pasirūpinti savimi, susikuriame tobulą savo pasaulį. Turime namus, turime darbą, esame svarbios ir tobulos. Esame VISIEMS REIKALINGOS.
Tik vienas „bet”: mums NEBEREIKIA NIEKO.
Viską turi. Trūksta Jo. O kai viskas tavo pasaulyje tobula, kaip persilaužti ir įsileisti bambančią netobulybę su visais lagaminais ir žvejybos reikmenimis, purvinais batais ir dar chronišku dėmesio stygiumi? Galima traukti pirmuosius mėnesius, bet išblėsus pažinties aistrai įkyriai vis šmėsteli mintis, kad šis išbandymas per sunkus. Nors esi stipri kaip Prževalskio kumelė. Gerai apsvarsčiusi visus „už” ir „prieš” pamatai, kad pensija dar toli, vienatvės nebijai, nes nėra kada, vinį įkalti į sieną jau seniai išmokai. O romantikos palaižyti galima ir be įsipareigojimų. Ir dar lieka šansų, kad vis dėlto vieną gražią dieną rasi tobulą — kuris kaip vėjas iškels tave į padanges, užneš ant rankų į 25-ą aukštą, ten, kur visi superiniai ofisiukai su stiklo panoramomis, kur įėjimai tik su VIP kortelėmis, kur pilna svarbių užduočių, kurias TAU REIKIA įvykdyti visu šimtu procentų.
Sako, geri vyrai gatvėse nesimėto — geri vyrai guli namuose ant kanapos. Bet ir vėl nežinai, ar gulinčio ant kanapos tau reikia.
Tiesa slypi kažkur anapus
O gal tiesiog tau reikia žmogaus, kuris tavęs neribotų ir kuris eitų šalia kaip partneris, kaip draugas. Kaip sakė AB „Kilimai” komercijos direktorė Audronė Virganavičiūtė, duodama interviu Trakų ir Elektrėnų krašto laikraščiui „Galvė”: „Esu katinas, kuris vaikšto vienas. Nors vyriškių dėmesio netrūko niekada, labai vertinu savo laisvę”. Paprašyta bent trumpai apibūdinti vyro idealą, išvaizdai jokių ypatingų reikalavimų teigia nekelianti, tačiau jis turėtų būti atsakingas, nuoširdus ir… nekamuojamas savininkiškumo jausmo. „Pinigų man užtenka, stiprybės — taip pat. Man reikia žmogaus.”
Jeigu tik tu nori. Kaip tik tu nori. Viskas tavo rankose. Kaip kartą pasakė britų literatūros klasikas Williamas Somersetas Maugham as: „Sykiais gyvenimas iškrečia pokštą — jei pripažįstame tik geriausią kokybę, ją ir gauname”.
Eglė Zubkauskaitė
