Gydytojai pastebi, kad ne visi namiškiai rūpinasi ligoninėn patekusiu artimuoju. Dalis jų sergantįjį tiesiog pamiršta: ne tik nelanko ligoninėje, bet, ir šiam pasveikus, nebepriima į savo namus.
Kretingos ligoninės Terapijos skyriaus vedėja Birutė Benetienė bei gydytojai Alma Jankauskienė, Virginija Balskuvienė, Petras Slipkus, Auksuolis Mickevičius tvirtino, kad namiškiai – tai dešinioji gydytojo ranka. Artimųjų prašoma nupirkti reikalingų medikamentų, priemonių, su jais tariamasi, kaip gydyti toliau. „Ne viską ligoniui ir galima sakyti”, – apie būtinybę pasišnekėti su namiškiais sakė gydytojai.
Jei namiškiai ligoninėje nesirodo – visas rūpestis krinta ant medikų pečių. „Tokiais atvejais verčiamės iš to, ką turim”, – sakė gydytojai. Jie liūdnai šypteli: būna, vykdant Hipokrato priesaiką, tenka patiems eiti į vaistinę ir reikalingus vaistus pirkti iš savo kišenės.
Į ligoninę paguldytas žmogus kur kas saugiau ir geriau jaučiasi, jei šalia – artimas žmogus, kuris jį ir pamaitina, ir nuprausia, juo pasirūpina. Taip ir sveikti lengviau. Kartais lankytojai rūpesčiu apgaubia ne tik savo artimąjį, bet ir jo palatos kaimynus.
Tačiau būna ir kitaip: nors prie ligonio lovos sėdi 2-3 namiškiai, jie kviečia medicinos seserį, kad šiam pakeistų sauskelnes. „Jums už tai pinigus moka”, – dar pamoko personalą.
Medikai pasakojo, kad kai kurie lankytojai itin reiklūs, jei užkliūva kokia smulkmena – gąsdina skundais.
Medikams tenka susidurti ir su problema, kai ligonį reikia išleisti namo, o paaiškėja, kad jis namų nebeturi. Pašnekovai prisiminė istoriją, kai į ligoninę pateko žmogus, kuris, būdamas sveikas, dirbo ir gyveno pas ūkininkus. Sustiprėjus sveikatai ir vyrą išrašant iš ligoninės paaiškėjo, kad jis – niekam nebereikalingas. O vyrą samdžiusi moteris medikus apšaukė žvėrimis, kurie „žmogų meta į gatvę”.
Šiuo metu medikai suka galvas, ką daryti su ligoninėn atvežtu 90 metų senoliu. Jis neseniai grįžo iš Anglijos, kur atsidūrė po karo.
„Atvežė numirti. Vyras labai silpnas, galima sakyti – žmogus pūva. Tačiau jis neturi registruotos gyvenamosios vietos, neapdraustas socialiniu draudimu. O artimųjų nėra arba jie neateina. Ligoninė ir medikai priversti užsiimti labdara”, – problemą nupasakojo medikai.
Dažniausiai lankytojai laikosi vidaus tvarkos taisyklių: netriukšmauja, neatsineša alkoholio. Jei artimieji ir prineša vaišių, kurių ligoniui skanauti negalima, tai – tik dėl nežinojimo, o ne iš blogos valios.
Pasitaiko ir tokių „lankytojų”, kuriuos daugiau domina ne ligoniai, o vertingi daiktai: nuo skyriaus koridoriaus sienų yra dingę paveikslų, vos 2-3 dienas pakabėjęs senovinis laikrodis, iš palatų – telefonai.
„Viena moteris apsimetė valytoja ir po koridorių, palatas vaikščiojo su kibiru. Keletą palatų jau buvo spėjusi apeiti, kai pastebėjome. O viena iš ligoninės išrašyta moteris, matėsi, nevengianti stikliuko, pradėjo krautis lėkštes, patalynę, rankšluosčius – ketino neštis”, – dabar jau skaniai juokdamiesi prisiminė gydytojai.
Gydytojai teigė, kad labai svarbu, jog namiškiai palydėtų senyvą, sunkiai vaikštantį žmogų į Priėmimo skyrių. Išaiškėjus, kad senoliui stacionari priežiūra nereikalinga, neretai jis, ypač naktį, neturi kaip grįžti namo. Be to, namiškiai medikams padeda pildant dokumentus, jie plačiau papasakoja apie ligonio sveikatą.
„Susiduriame ir su tokia žmonių nuostata, kad medikai – tai blogis. Iš tikrųjų nė vienas gydytojas nenori žmogui pakenkti. Juk dalį ligonių mes pažįstame kaip gimines – jie pas mus vis grįžta. Ligoniais rūpinamės kiek galime, jaudinamės dėl jų”, – kalbėjo Terapijos skyriaus medikai.
