Taip norisi pasitikėti savimi. Drąsiai eiti gyvenimo keliu, atidaryti bet kurias duris, sakyti sau: „Myliu save! Vakar, šiandien, rytoj. Myliu save visokią: sergančią, sveiką, gražią, negražią. Pabusti ryte ir galvoti: „Kokia aš šauni! Kaip gerai, kad tokia gimiau…”
Nežinau, kaip jums, bet, pavyzdžiui, man nuo mažens teigė, kad kuklumas žmogų puošia. Bet ar taip jau blogai mylėti save ir pasitikėti savimi? Ir jeigu meilė sau – yda, tai kodėl kuklūs žmonės paprastai kenčia nuo pernelyg didelio kuklumo, o save mylintys semia gyvenimo malonumus? Kodėl praktinės psichologijos lentynoje jūs nerasite nė vienos knygos „Kaip tapti kukliam?”, bet rasite ne vieną patarimų knygą „Kaip įgyti pasitikėjimą savimi”, „Kaip nustoti nerimauti ir pradėti gyventi” ir pan.?
Sakoma, jeigu moteris gerai jaučiasi ir be makiažo, vadinasi, turi neblogus savigarbos pagrindus. Štai vartau „Stiliaus” žurnalą ir matau jame daug savo turtais, limuzinais ir apdarais besipuikuojančių ponių. Kažkodėl kyla įtarimas, kad dauguma jų giliai viduje yra labai pažeidžiamos. Nieko nuostabaus. Mano kolegos psichologai sako, kad dauguma mūsų bando užpildyti nepasitikėjimą savimi tam tikrais išoriniais dalykais. Mums atrodo, kad jeigu turėsime prestižinį darbą, gerą namą, solidžią sąskaitą banke, iš karto tapsime reikšmingesni ir vertesni pagarbos tiek savo, tiek kitų akyse. Deja, taip tik atrodo. Nei vyras verslininkas, nei didelis namas, nei einamos pareigos nepadės įgyti to, kas vadinama pasitikėjimu savimi. Pasitikintis savimi žmogus bet kokiu atveju ir bet kokiose situacijose pasikliauja savimi.
Iš kur jis atsiranda
Pasitikėjimas savimi – be abejonės, vidinė savybė, kurią lemia tiek įgimti, tiek įgyti dalykai. Nemažą vaidmenį čia atlieka tėvai. Tie, kurie sugebėjo įdiegti saugumo jausmą, išmokė priimti sprendimus ir prisiimti už juos atsakomybę, įveikti sunkumus ir nepriklausyti nuo kitų žmonių nuomonės, žymiai palengvino savo atžaloms gyvenimą. Tačiau tėvai patys galėjo būti gerokai pažeidžiami arba iš viso neturėti laiko užsiimti vaikų auklėjimu. Jeigu kieno nors iš jums labai artimų žmonių savivertė buvo menka, tai šis bruožas galėjo būti „paveldėtas”, nes vaikai, neturėdami savo patirties, kopijuoja aplinkinių elgesio stereotipus. Kita ne mažiau paplitusi priežastis, sąlygojanti prastą savivertę, – suaugusiųjų reakcija į vienokį ar kitokį vaiko elgesį. Kaip reaguodavo jūsų tėvai į sudaužytą vazą arba žaidimą su degtukais, nesunku nuspėti. Greičiausiai jus bausdavo statydami į kampą, neleisdami žiūrėti filmukų, neišleisdami žaisti į lauką. O kokia būdavo jų reakciją į atneštą parodyti piešinį, rankdarbį, norą pasidalyti kokiu nors mažu džiaugsmu arba atradimu? Jeigu atsakymas būdavo maždaug toks: „Atstok, ar nematai, kad tėvelis užsiėmęs”, „Na, ir kas čia per terlionė?” arba „Geriau eik pamokų ruošti”, tai reikalai ne kokie.
Tokios vienodos neigiamos arba „jokios” reakcijos atveju vaikas nebesiorientuoja, kas blogai, o kas gerai, ir tampa pasyvus. Juk kad ir ką darytų, jo vis tiek nepagirs, o galbūt dar pabars. Tai kam iš viso ką nors kurti ir galvoti? Psichologai tai vadina „išmoktu bejėgiškumu”. Suaugęs toks žmogus toliau jaučia savo veiksmų ir minčių beprasmiškumą. Jis nerodo asmeninės iniciatyvos, jaučiasi blogesnis už kitus, yra labai priklausomas nuo aplinkinių nuomonės, liguistai priima kritiką, nuolat išgyvena savo tariamą menkavertiškumą. Galų gale neatsiskleidžia kaip asmenybė, mažiau pasiekia gyvenime, daugiau laiko sugaišta nereikalingoms abejonėms ir dažnai skendi depresijoje, o tai negali neatsiliepti paties žmogaus ir jo artimųjų sveikatai.
Metas veikti
Pasitikintis savimi žmogus nebėga nuo problemų, o jas sprendžia. Kuo daugiau sužinosite apie prastos savivertės kilmę, tuo lengviau bus su ja kovoti. Čia gali padėti specialistas. Jeigu kažkur jūsų atminties gilumoje tūno asmuo, kuris jus įžeidė, pakirto jėgas ir tikėjimą savimi, skubiai traukite tą nenaudėlį į paviršių. Dienos šviesoje jis nebebus toks svarbus ir reikšmingas, jam bus galima atleisti ir jį paleisti. Tačiau tai nereiškia, kad jis nesugrįš – su „praeities vaiduokliais” kovoti gana sunku. Dar sunkiau save įtikinti, kad jūs „pati(-s) gražiausia(-s), protingiausia(-s), sėkmingiausia(-s), mylimiausia(-s), kai realybė įžūliai rodo visai ką kita. Tam egzistuoja tvirtinamųjų teiginių metodas. Tai neginčijami pozityvūs teiginiai, kuriuos reikia daug kartų kartoti. Tokių teiginių sąrašą galima rasti bet kokioje psichologinės savipagalbos knygoje. Apsiginklavę reikiamomis nuostatomis atsistokite prieš veidrodį, pažiūrėkite sau tiesiai į akis (tarp kitko tai nėra taip lengva). Ne iš karto patikėsite tuo, ką pasakysite apie save, bet, kaip sakoma, sunkūs tik pirmi dešimt kartų, o po mėnesio treniruočių, patikėsite, kad viskas būtent taip ir yra. Pasitikintis savimi žmogus nebijo žiūrėti į akis.
Šypsokitės
Humoro jausmas gali būti nemenkas jūsų ramstis. Vienas garsus žmogus yra pasakęs: „Jeigu aš iš visko nesijuokčiau, man tektų visą laiką verkti”. Kodėl nepasinaudojus šia laimingo gyvenimo formule? Juk tokio žmogaus praktiškai neįmanoma įžeisti ir išmušti iš pusiausvyros. Žiūrėkite į save ir kitus su gera ironija ir jums pavyks išvengti nereikalingo tiek santykių, tiek apskritai gyvenimo dramatizmo. Humoras – geriausias konfliktų sprendimo būdas. Sugebėjimas pasijuokti iš savęs ir savo trūkumų neutralizuoja bet kokius išpuolius prieš jus, o mokėjimas netikėtai ir šmaikščiai atsikirsti visai nugesina bet kokį norą konfliktuoti. Pasitikinčiam savimi žmogui nereikia kelti balso, kad pastatytų oponentą į vietą.
Bus daugiau…
