Venoruton spray purškalas kojoms

Motinystės dovana

Skaičiau vieną straipsnį apie motinystę ir apsiašarojau. Ėmiau mąstyti, kokia graži, neįkainojama toji motinystė… Kai džiaugsmas ir skausmas susipina kaip geriausi ir neišskiriami draugai, kai tą pačią dieną gali prasiausti atšiauriausia žiema ir užsukti kaitri vasara. Ir net jei užsitęsia atšiaurios dienos, supranti, kad tai tokia dovana, toji motinystė, jog kitokio gyvenimo jau negali įsivaizduoti…

Akivaizdu, kad motinystė keičia. Rodos, auginu vaiką, o juk augame abi. Ir tėtis auga. Visi augame, keičiamės, džiaugiamės ir liūdime, vėl džiaugiamės, vėl mokomės, vėl klumpame nežinojime, bet ir vėl keliamės. Drauge svajojame, drauge meldžiamės, giedame vakarais – o kaip gera, kai trimetė ima ir pakartoja tos giesmės žodžius ar prašo: „Mama, dar tą giesmę, kaip elnė geidžia vandens upelių…“

Graudumas apima, kai žinau, kad mano mažasis pumpurėlis skleidžiasi taip greitai, jog negaliu, rodos, įsiurbti į save to mažo, žavaus žmogučio vaizdo. Tiesiog trūksta tam plaučių. Dukra nuolat žavi, nuolat nepakartojama, ji keičiasi… Ir prajuokina, ir nuramina, ir supykdo, ir pravirkdo, ir atsiprašo, ir prašo, ir neprašo, ir pyksta, ir myli, ir apkabina, ir atstumia, ir ateina, ir neatsiliepia, ir valgo, ir nevalgo, ir nori, ir nenori, ir liūdi, ir džiaugiasi ir t. t. Ir viskas, rodos, vienu metu, viskas vienoje puokštėje. Kiekviena gėlė toje puokštėje savaip žavi, savaip kvepia, ir įkvepia…

O tas skausmas, kai vaikas serga? Kai kosti naktimis – kiekvienas kosulys kaip peilis per širdį… Pasisodini, tėtis bėga arbatos, o tu išgirsti, kaip plaka maža širdutė, ir net išsigąsti to mažyčio, trapaus pasaulio. Noris jį apkabinti, myluoti, glostyti, norisi pagydyti.

Jei kas rinktų danguje nuoširdžiausias maldas – neabejoju, tai būtų mamų (ir tėvų) maldos už vaikus. Jos pasiruošusios pačios susirgti, kad tik vaikas pasveiktų. Jei sergi drauge su vaiku – rodos, net nejauti nei skausmo, nei silpnumo… Tik vaikui prasveikus susivoki, pajunti – gi dar nepasveikau, dar skauda… O kiek mamų atsigręžė į Viešpatį savo vaikų dėka? Kai jie sirgo, klupo, kai jiems nesisekė… Koks gražus Aurelijaus Augustino mamos Monikos pavyzdys – ji išmeldė savo sūnų Viešpačiui. Ji išmeldė mums visiems didį mokytoją, Kristaus tarną… Ir tarytum perdavė mums svarbią žinią apie būtinybę užtarti savo vaikus. Viešpats girdi mamų maldas. Net jei atsakymai, rodos, vėluoja…

Motinystė – Dievo duotybė. Dovana, atverianti motinų dieviškąją prigimtį – kai iš meilės, rodos, savaime tampi nuolankia vaiko tarnaite: ir globėja, ir gydytoja, ir angelu sargu, ir mokytoja, ir aukle, ir drauge… Ir viskuo, ko tik prireikia. O prireikia ir dailininke, ir muzike pabūti, ir lape gudria, bet neklastinga, ir zuikiu, ir … Viskuo, ko reikia tuo metu vaikeliui. Ir net jei trūko darbštumo, disciplinos, vaikai šias „ligas“ tuoj pagydo…

Būna, sakau palauk, kai dirbu, kai reikia susikaupti. O ji stovi prilipus, šypsos ir laukia. Arba knisas po mano daiktus, būtinai prašo nupiešti bent vieną saulytę ar mergaitę mano užrašuose. Nepamiršiu, kaip kadaise, gal būdama dvejų metukų, priėjo, pasistatė pakojuką, kad pasiektų, ir apsikabino… Paskui nuėjo laiminga, o aš, žinote, nepasotinama, tai ir likau tame mažučių, švelnių rankyčių glėbyje. Kai pasakiau jai, pamenu, kad aš irgi tave myliu, nuo to karto dukra, kai apsikabina, tai pati pirma taip ir pasako: „Aš irgi tave myliu, mama.“ Tarytum jaustų, kad nuolat jai širdyje sakau: myliu, myliu, myliu tave mažute…

Ačiū, Viešpatie, už motinystės dovaną. Už galimybę būti mama. Juk ir Tu mums – ir Tėvas, ir Motina…

TAIP PAT SKAITYKITE