Keletas faktų apie vandenį
Žmogui kasdien reikia išgerti 2-3 litrus vandens, tačiau 25 % pasaulio populiacijos neturi švaraus geriamojo vandens.
97% pasaulio vandens yra sūrus ir negeriamas, 2% užšalęs ledynuose, o likęs 1% yra naudojamas žmonijos.
Žymiai daugiau gėlo vandens yra susitelkę žemės vandeninguose sluoksniuose, nei ant jos paviršiaus
70 % žmogaus organizmo sudaro vanduo.
Nevalgęs žmogus gali išgyventi iki 40 parų, o be vandens tik keletą parų.
Iš sugedusio čiaupo degtuko storio srovele per parą nuteka apie 1 500 litrų vandens.
5 litrai išpiltos naftos gali pasklisti po vandens paviršių kaip 3,2 hektaro ploto dėmė.
Be vandens žemėje nebūtų augmenijos, todėl nebūtų deguonies ir gyvybės.
Vandens užterštumas ir jo poveikis sveikatai yra viena didžiausių pasaulinių problemų. Net ir Lietuvoje beveik 30 proc. šulinių vanduo viršija leistinų nitratų ribinių verčių viršijimas. 2012 metų duomenimis, Lietuvoje vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynų vis dar neturi apie 25 proc. šalies gyventojų.
Minint pasaulinę vandens dieną, pakalbinome Vilniaus visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vyriausiąją specialistę Jolantą Vytienę, kuri pasidalino žiniomis apie vandens svarbą kiekvieno žmogaus sveikatai, taip pat akcentavo ir tai, jog turime džiaugtis mūsų vandens kokybe, mat „Lietuva – viena iš nedaugelio Europos šalių, kur centralizuotam vandentiekiui naudojamas tik požeminis vanduo, kurio daugeliu atveju nereikia papildomai valyti dėl galimos cheminės taršos ir dezinfekuoti“.
Kuo žmogui, jo sveikatai svarbus vanduo?
Žmogaus ir gyvosios gamtos egzistavimas be gėlo vandens neįmanomas. Didelę dalį visų gyvų organizmų svorio sudaro vanduo, pvz. naujagimio – 80 proc., suaugusio žmogaus – 60-70 proc. Suaugusio žmogaus kraujo plazmoje yra apie 3,5 l vandens, limfoje – net 10 l.
Vanduo yra gyvybiškai svarbus žmogaus organizmo funkcionavimui. Nevalgęs žmogus gali išbūti apie 2 mėnesius, o be vandens – tik porą dienų. Taip yra todėl, kad organizmo procesai vyksta vandeniniuose organinių ir neorganinių medžiagų tirpaluose. Medžiagų apykaita galima į organizmą patenkant tik visiškai ištirpusioms medžiagoms.
Turime suprasti, kad vanduo svarbus medžiagų apykaitai, kraujo gamybai, virškinimui, organizmo termoreguliacijai, pašalinant iš organizmo medžiagų apykaitos produktus ir kenksmingas medžiagas. Vidutiniškai per parą į žmogaus organizmą su maistu patenka 600-900 ml vandens, dar apie 1,5 l – išgeriant. Iš organizmo vanduo pasišalina kvėpuojant, per odą, su šlapimu ir išmatomis. Pašalinamo vandens kiekis priklauso nuo žmogaus išgeriamo vandens kiekio, nuo suvartojamo maisto, fizinio krūvio. Atstatyti pašalinto vandens kiekį labai svarbu. Organizmui netekus vos 1-2 proc. vandens, jaučiamas troškulys, netekus 5 proc. – aptemsta sąmonė, netekus 12-20 proc. organizmas apsinuodija savo medžiagų apykaitos produktais. Ypač jautrūs vandens kiekio organizme svyravimams yra vaikai ir kūdikiai.
Mažėjant vandens kiekiui organizme, sulėtėja medžiagų apykaita, tirštėja kraujas, prastėja kraujotaka, vidaus organų ir audinių aprūpinimas maistinėmis medžiagomis. Deja, savo kūnui „džiūti“ ir senėti padedame ir mes patys. Pastaruoju metu tampa įprasta vietoj vandens vartoti gazuotus, dirbtiniais saldikliais pagardintus gėrimus, mėgautis kava, egzotiškomis arbatomis. Nebemokame gerti vandens, būtent – vandens, o ne jį pakeičiančių skysčių. Dažnas tvirtina nejaučiąs poreikio išgerti rekomenduojamą dienos normą – 2–2,5 litro vandens. Vandens atsigeriama tik tada, kai pajuntamas troškulys. Kai organizme nuolat trūksta vandens, susergama mažakraujyste, toksinai pirmiausia užkrečia subtiliuosius mūsų organus – smegenis, dėl to ima nuolat skaudėti galvą, puola migrena, išdžiūva ir šerpetoja oda, skilinėja plaukai, tinkamai nedrėkinamos akys praranda blizgesį.
Geriamojo vandens problemos pasaulyje itin aktualios. Yra šalių kur jo labai trūksta, vanduo iš čiaupo nemažai šalių net negeriamas. Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva?
Gėlas vanduo vartojamas maistui gaminti ir buityje bei rekreacinėms reikmėms. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje kas trečias žmogus negauna pakankamai saugaus geriamojo vandens. Tai susiję su sparčiai augančiais miestais, besivystančia pramone ir vandens šaltinių tarša. Vanduo gali būti netinkamas naudoti dėl jame esančių įvairių ligų sukėlėjų. Todėl labai svarbu, kad jis būtų, esant poreikiui, papildomai išvalytas, nukenksmintas ir saugus vartoti.
Gėlas vanduo vartojamas iš gruntinių, paviršinių ir požeminių vandens šaltinių. Išorės poveikiui jautriausi yra gruntinio ir paviršinio gėlo vandens šaltiniai. Nuo aplinkos taršos geriausiai apsaugoti yra požeminiai gėlo vandens šaltiniai.
Mūsų šalyje pagrindinis vartojamo gėlo vandens šaltinis yra požeminis, kadangi Lietuvos žemės gelmės yra sukaupusios dideles požeminio vandens atsargas. Lietuva – viena iš nedaugelio Europos šalių, kur centralizuotam vandentiekiui naudojamas tik požeminis vanduo. Daugeliu atveju mūsų šalyje vartotojams tiekiamas požeminis vanduo nėra papildomai apdorojamas. Kitose šalyse vartotojams tiekiamas gėlas paviršinis vanduo, kurį būtina papildomai valyti dėl galimos cheminės taršos ir dezinfekuoti, kad būtų pašalinti ligų sukėlėjai. Vandens kokybė priklauso ir nuo vandens tiekimo sistemos.
Gėlo požeminio vandens susidarymas susijęs su atmosferoje besiformuojančiais krituliais, paviršine hidrosfera – upėmis ir ežerais, požemine hidrosfera (iš kurios per dirvą, gruntą iki vandeningųjų sluoksnių prasisunkęs vanduo suteka į vandens baseinus). Priklausomai nuo žemės gelmėse slūgsančių geologinių sistemų skirtingose vietose, vandens kokybė gali skirtis ištirpusių medžiagų jame kiekiu (kalcio, magnio, chloridų, sulfatų, geležies, fluoro ir kt.)
Apie 1 mln. Lietuvos gyventojų vandeniu apsirūpina iš individualių šachtinių šulinių ir gręžinių. Didelė dalis šachtinių šulinių vandens užteršta nitratais, todėl jis yra nesaugus vartoti, ypač. kūdikiams ir nėščiosioms.
Ar sveika Lietuvoje gerti vandenį iš čiaupo? Yra manančių, jog lengvai mineralizuotas vanduo ar stalo vanduo buteliuose – daug sveikiau… Dar kiti vandenį užšaldo ir atšildę geria, deda į jį sidabro, titnago…
Reikalavimai geriamojo vandens saugai ir kokybei (vandens jusliniai, mikrobiologiniai ir cheminiai rodikliai) griežtai reglamentuoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455 patvirtintoje higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“.
Saugiausias geriamojo vandens tiekimas yra centralizuota vandentiekio sistema. Centralizuoto geriamojo vandens tiekėjai atsako už vandens kokybę iki įvadų pastatuose ir reguliariai vykdo geriamojo vandens mikrobiologinių, cheminių ir toksinių rodiklių kontrolę pagal iš anksto su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba suderintus geriamojo vandens programinės priežiūros planus. Teritorijoje, kur požeminiam vandeniui būdingas padidėjęs geležies, mangano kiekis, pagal galimybes įdiegiami įrenginiai šių medžiagų kiekiui geriamajame vandenyje sumažinti.
Tačiau Šiaurės vakarų Lietuvoje net 103 vandenviečių tiekiamame vandenyje viršijama toksinio rodiklio – fluoridų koncentracija. Nuo 2012 m. liepos 1 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centrui yra pavesta, savivaldybės vykdomajai institucijai prašant, jeigu tai nesukels potencialaus pavojaus žmonių sveikatai, nustatyti riboto laikotarpio vandens tiekimo vartotojams sąlygas, kol bus įgyvendintos priemonės tiems rodikliams atkurti. Šiuo metu tokias sąlygas turi tik 6 vandenvietės. Vartotojai periodiškai savivaldybių informuojami apie priemones tokio vandens poveikiui sumažinti.
Mineralizuotas geriamasis vanduo yra vadinamas stalo vandeniu. Jis gaminamas į geriamąjį vandenį pridedant mineralinių medžiagų arba geriamąjį vandenį skiedžiant natūraliu mineraliniu vandeniu. Tas būtų iš esmės dirbtinis mineralinis vanduo. Tokio geriamojo mineralinio vandens etiketėse gamintojas turi nurodyti įdėtus į jį komponentus.
Pabaigai siūlome Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos pateiktus faktus apie šachtinių šulinių ir negilių gręžinių vandens būklę bei tyrimus Lietuvoje.
Vandens tyrimai Lietuvoje
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, geriamąjį vandenį iš šachtinių šulinių ir negilių gręžinių (gruntinį vandenį) Lietuvoje vartoja beveik ketvirtadalis gyventojų. 2012 m. Lietuvoje buvo ištirta 2900 tokių šulinių. 900 mėginių, beveik 31 proc., viršijo nitratų ribinę vertę, patvirtintą Lietuvos higienos normoje dėl geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimų. Daugiausia neatitikimų – po 44 proc. – rasta Vilniaus ir Šiaulių apskrityse, kiek mažiau – 36 proc. nitratais užterštų šulinių buvo Panevėžio apskrityje. Nitritais užteršta žymiai mažiau šulinių. Mėginių, kurie viršijo leidžiamą nitritų vertę, buvo 56. Daugiausia neatitikimų nustatyta Vilniaus – 8 proc., po 4 proc. Kauno ir Šiaulių apskrityse.
Užteršto vandens poveikis sveikatai
Užterštas mikroorganizmais ar cheminėmis medžiagomis vanduo gali sukelti rimtų sveikatos problemų. Žmogui išgėrus vandens, užteršto patogeniniais mikroorganizmais, gali pakilti temperatūra, atsirasti pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Toksiniam nitratų poveikiui jautrūs vaikai, sergantieji infekcinėmis ligomis, taip pat sergantieji širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo takų ligomis, anemija, senyvo amžiaus žmonės. Virškinamajame trakte dalis nitratų virsta ypač kenksmingais nitritais, o šie sudarydami kitus darinius padidina onkologinių virškinamojo trakto susirgimų riziką, gali veikti mutageniškai. Užterštas azoto junginiais vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Šie junginiai nepašalinami nei virinimu, nei buitiniais filtrais. Didesni jų kiekiai ypač pavojingi nėščioms moterims ir kūdikiams iki 6 mėn. amžiaus, nes jų organizme nepakanka nitratus skaidančio fermento.
Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija kviečia nelikti abejingiems ir išsitirti vandenį. Gyventojai, pagal teisės aktus, turi patys rūpintis vandens, gaunamo individualiai, sauga ir kokybe. Mėginių priėmimo grafikus Jūsų mieste rasite čia.
Kalbino ir parengė Jurga Lūžaitė
