REXSAN

Mindaugas Radušis. Ne vien reikalauti iš tėvų, bet ir juos įgalinti

Pastaruoju metu kai kurios įstatymų leidėjų iniciatyvos visuomenėje įžiebė iš tiesų karštų ginčų. Viena iš jų prieštaringų reakcijų susilaukęs Vaiko teisių apsaugos pagrindų pakeitimo projektas. Jo šalininkai ir priešininkai netruko pasidalyti į skirtingas barikadas, iš kurių vienas po kito pasigirsta įtikėjusiųjų į savo tiesą ir galutinę pergalę balsai.

Įsiklausius į oponuojančių pusių argumentus, negali nesutikti su svarbiausiais jų koziriais.

Išties vaiko teisių gynėjų pastangos išgyvendinti fizines bausmes iš vaikų drausminimo priemonių arsenalo, Lietuvoje turėtų būti sveikintinos. Juk mūsų šalyje kaip niekur kitur Europos Sąjungoje (jei vis dėlto lygiuojamės į šias valstybes) tėvų ir vaikų santykiuose smurto tikrai yra daug, ir nuo to kenčia ne tik mažieji, bet ir suaugę.

Tarkime, mano kaip psichologo pagalbos prašantys tėvai dažnai prisipažįsta neišsiverčiantys be fizinių bausmių. Tačiau kartu jie paliudija, jog toks auklėjimas ne tik kad nedavė laukiamų vaisių, bet ir atvėrė sunkiai įveikiamą prarają tarp šeimos narių. Vienoje pusėje lieka patirtas nuoskaudas nurijęs arba savo atviro priešiškumo aplinkiniams nebeslepiantis vaikas, o kitoje – autoritetą ir, kas baisiausia, tėvų valdžią praradę suaugusieji.

Už sugriautus santykių tiltus sumokama labai brangiai. Kenčia vaiko socializacija, ant kortos pastatoma visa jo ateitis. Tėvai savo ruožtu patiria tiek vidinį, tiek išorinį spaudimą įgyvendinti savo valdžią, tačiau negalėdami to padaryti, vis dažniau užima bejėgiškumo poziciją („šauk nešaukęs ar mušk nemušęs, o tas vaikas vis tiek daro savo“).

Smurtinis elgesys su vaiku atsisuka prieš pačius tėvus, nes skriaudą patyrę mažieji išmoksta subtiliai atsikeršyti.

Panašu, kad smurtinis elgesys su vaiku atsisuka prieš pačius tėvus, nes skriaudą patyrę mažieji išmoksta subtiliai atsikeršyti – neklausyti, nesimokyti, kenkti kitiems ir pan. (daugeliu atvejų tokia reakcija yra neįsisąmoninta). Pavyzdžiui, penkiolikmetis nusprendė nebelankyti mokyklos, o valdiškų įstaigų slenksčius minti ir visas tokio pasirinkimo pasekmes prisiimti tenka jo tėvams. Tyrinėjant panašiai susiklosčiusias situacijas, tenka atrasti daug panašumų. Vienas iš jų, kad tėvai nevengė fizinių bausmių, tačiau vieną dieną vaikas jas „išaugo“. O tuomet jis jau gali atvirai stoti prieš smurtaujantį tėvą/motiną arba kitais būdais parodyti, jog mušimas ne tik kad neatnešė laukiamo pagerėjimo, bet ir dar labiau viską supainiojo ir komplikavo.

Tad diržu besiremiantis auklėjimas jokiu gyvu neturėtų būti laikomas nei tautiniu paveldu, nei tradicija. Atitinkamai šios „pedagoginės“ atgyvenos nereikėtų saugoti ir puoselėti, kaip kad kartais siūlo kai kurie savo „muštumu“ besididžiuojantys veikėjai.

Fizinės bausmės išduoda be jų neišsiverčiančiųjų silpnumą suvaldyti pyktį bei nesugebėjimą konstruktyviais būdais įtvirtinti savo kaip tėvų autoritetą. Leisiu sau „juodai“ pajuokauti, kad, gindami gimdytojų privilegiją rykšte auklėti savo atžalas, turėtume būti nuoseklesni ir grąžinti šią prarastą teisę kažkada turėjusiems mokytojams. Tai būtų itin aktualu šiais laikais, kai socializacijos procese iškyla vaikui itin reikšmingos mokytojų bei auklėtojų figūros. Tad būtų visai logiška, kad, drausdami fizines bausmes darželiuose ir mokyklose, neturėtume jų toleruoti ir namų aplinkoje. Neišskiriant tėvų pageidavimo savo nuožiūrai pasilikti bent jau pliaukštelėjimus (lyg jie jau nebūtų fizinė prievarta).

Tačiau iš kitos pusės ši deklaracija kėsinasi pažeisti šeimos autonomiškumą (kaip kitaip reikėtų vertinti siūlymus supaprastinti vaiko paėmimo iš šeimos procedūras) ir tarsi iš anksto visiems tėvams primeta įtariamųjų vaidmenį (ar bent jau tų, kuriuos reikia atidžiai stebėti ir sekti). Tikriausiai tai ir pajuto sąmoningi tėvai (kurie auklėdami savo atžalas paprastai išsiverčia be fizinės prievartos), ėmę aktyviai priešintis tokiai naujų teisės aktų dvasiai.

Garsus vaikų psichoanalitikas dr. D. W. Winnicottas yra sakęs, kad visiems tėvams yra svarbu būti pakankamai gerais tėvais. Tėvai pasijaučia blogai, jeigu jų kompetencija šioje srityje sumenksta arba yra nuvertinama. Taip pat tėvai išgyvena įtampą ir nepasitenkinimą savimi, jeigu užsikraunama ar primetama tobulumo siekimo našta. Anot D. W. Winnicotto, dauguma tėvų būtų daug atviresni gerajai tėvystės patirčiai, jeigu aplinka nuolat patvirtintų jų „pakankamumą“.

Tačiau ką daryti, kai įstatymų projektai atviru tekstu arba potekstėje kalba draudimų, sankcijų, grasinančių perspėjimų kalba? Tokia retorika verčia tapatintis su potencialiais pažeidėjais (ir kas iš tėvų yra jau toks šventas, t.y. visuomet kantrus, susivaldantis ir pan.?) ir net užstoti juos. Nors greičiausiai čia ginamas ne be fizinių bausmių niekaip neišsiverčiantis auklėjimas, bet mūsų kaip tėvų orumas ir poreikis be kažkokių ypatingų išankstinių išlygų būti pripažįstamais pakankamai gerais tėvais.

Visiems tėvams turėtume nepavargti siųsti padrąsinančią žinią, jog jie yra gana geri tėvai. Tuo kreiptumėmės į jų vidinius išteklius, vengdami be reikalo sukeliamų frustracijų ir konfliktų su visuomene.

O dabar daugelis pasijuto taip, lyg norima dar aukščiau iškelti kartelę, kurią ir iki šiol būdavo nelengva peršokti. O susidūrus su iš pažiūros neįveikiama kliūtimi, automatiškai gimsta beviltiškumo, negalėjimo ką nors pakeisti ir iš to kylančio pykčio jausmai. Tuomet ir pačios geriausios įstatymų leidėjų intencijos paskęsta bendrame išprovokuoto pasipriešinimo fone.

Tad prieš ko nors reikalaujant, būtų pravartu sudaryti atitinkamas sąlygas, kurios padėtų atsiliepti į pasikeitusius lūkesčius. Iš tėvų, kurių dauguma patys buvo auklėti muštro dvasia ir šiuos modelius nesąmoningai perkelia į santykį su savo vaikais, naivu iš karto tikėtis radikaliai priešingo elgesio. Prieš tėvus supančiojant išorinę kontrolę atstovaujančiais įstatymais, reikėtų jiems suteikti kuo daugiau galimybių pakeisti savo vidines nuostatas ir atrasti alternatyvų smurtiniam auklėjimui. Tėvai, kaip ir visi žmonės, linkę pasimokyti iš savo klaidų ir ilgainiui atranda tinkamus sprendimus, jei tik pasitikima jų galėjimu tai padaryti. Kartais jiems prireikia visuomenės pagalbos, tačiau daug dažniau laukiama supratimo (o ne vertinimų, vedančių į pasmerkimą).

Laimė, gražių iniciatyvų šioje srityje tikrai nestokojame. Norisi paminėti ir savipagalbos principu organizuotą Šeimų universitetą, ir pagal įvairias programas vedamas tėvystės įgūdžių formavimo grupes. Nemaža dalis tėvų ir be paraginimo iš šalies ieško progų mokytis ir išreiškia atvirumą naujai patirčiai. Jiems ne gėda pripažinti savo klaidas, ieškoti sąsajų tarp asmeninės vaikystės išgyvenimų ir to, kaip jie šiuo metu linkę elgtis su savo vaikais. Didesnis sąmoningumas neabejotinai padeda geriau suvokti savo elgesio motyvus, dažniau apsaugo nuo impulsyvių reakcijų, dėl kurių anksčiau tekdavę gailėtis.

Valstybė galėtų kur kas daugiau prisidėti prie panašių veiklų tęstinumo ir prieinamumo, taip pat palaipsniui parengdama dirvą ir visuomenės požiūrio į fizines bausmes vaikų auklėjime pokyčiams (juk jeigu šiuo klausimu šiandien būtų skelbiamas referendumas, geroka persvara laimėtų rykštės šalininkai). Tokių konkrečių darbų vietoj skambių deklaracijų ar grasinimų ir norisi tikėtis iš įvairaus lygmens politikų bei valdininkų.

O visiems tėvams turėtume nepavargti siųsti padrąsinančią žinią, jog jie yra gana geri tėvai. Tuo kreiptumėmės į jų vidinius išteklius, vengdami be reikalo sukeliamų frustracijų ir konfliktų su visuomene, kuri kaip niekas kitas turėtų būti suinteresuota, kad jos nariai gimdytų ir tinkamai auklėtų vaikus (o šio darbo už tėvus neatliks jokia kita institucija).

TAIP PAT SKAITYKITE