Per keturiasdešimt metų, kai Lietuvoje atliekamos organų transplantacijos operacijos, metinis donorų skaičius nėra viršijęs penkiasdešimties.
„Pernai buvo 50 donorų, o transplantacijos Lietuvoje atliekamos 40 metų. Per 40 metų tai buvo visų rekordas”, – trečiadienį spaudos konferencijos metų sakė Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis” prezidentė Ugnė Šakūnienė.
Pasak jos, per 10 metų kasmet vidutiniškai atsirasdavo po 40 donorų. Tuo metu organų transplantacijos per metus prireikia maždaug 100-200 žmonių.
„Šiuo metu atsidurti tarp laukiančiųjų tikimybė yra kur kas didesnė nei tarp donorų”, – tvirtino U.Šakūnienė.
Asociacijos „Gyvastis” prezidentės teigimu, viena dažniausių priežasčių, kodėl artimieji nesutinka paaukoti mirusiojo organų yra ta, kad apie tai niekada nėra su juo kalbėję.
Sprendimą, anot U.Šakūnienės, sunku priimti ir todėl, kad nors potencialiam donorui konstatuojama smegenų mirtis, jo organų gyvybinės funkcijos tebėra palaikomos.
„Labai sunku patikėti, kad žmogus yra miręs, kai yra negyvos smegenys, o kitų organų gyvybinės funkcijos yra palaikomos – palaikomas širdies plakimas, palaikomas kvėpavimas”, – pasakojo U.Šakūnienė.
Vis dėlto, pasak spaudos konferencijoje dalyvavusio gydytojo nefrologo Lauryno Rimševičiaus, pastaraisiais metais šiek tiek sumažėjo artimųjų prieštaravimas donorystei.
„Šiaip tai gerėja skaičius, bent jau atsisakymų mažėja”, – teigė L.Rimševičius.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, iki šių metų spalio atsisakiusieji paaukoti savo artimojo organus sudarė trečdalį. 2006-aisiais prieštaravo 37 proc. artimųjų, su kuriais kalbėta apie donorystę, 2002-aisiais – beveik pusė jų.
L.Rimševičiaus teigimu, šiuo metu inkstų transplantacijos laukia 202, kepenų – 36, širdies – 17, plaučių – 3, inkstų kasos komplekso – 20 šalies gyventojų.
Pasak U.Šakūnienės, Europoje kasdien miršta 11 žmonių, nesulaukusių organų transplantacijos. Tuo metu žmogus, palikdamas pasaulį, gali išgelbėti septynias gyvybes ir dar dviems grąžinti regėjimą.
