Biorythm

Menas ne tik gydo, bet ir diagnozuoja

Paveikslai – tai toli gražu ne tik dekoracija. Psichiatrai tikina, kad jie geriau nei žodžiai atveria kūrinio autoriaus sielą, dvasios būseną. Imti teptuką ir dažus į rankas gali ne tik profesionalai.

Maloni staigmena ligoniams

Tapyti gali bemaž visi. Siektinas rezultatas neprivalo būti paveikslas, skirtas kabinti ant sienos ar dovanoti draugui. Žinoma, autorius jus didesnį pasitenkinimą, jei gerai pavyks plokščioje drobėje atvaizduoti trimatę realybę, tačiau didžiausia nauda – kūrybos procesas. Tuo metu žmogus atsipalaiduoja, išlaisvina savo fantaziją, susikaupusias mintis.

Vis dėlto ne kiekvienas randa laiko ir drąsos nusipirkti dailei reikalingų įrankių ir sėsti prie molberto. Kartais reikia, kad kas niuktelėtų. Netoli Kauno įsikūrusio reabilitacijos centro „Atgaiva tau” vadovai savo surengė dailininkų plenerą „Meno ir spalvų terapija”. Per ilgiau nei savaitę trukusį plenerą tapė ne tik profesionalūs dailininkai, bet ir kai kurie centre besigydantys pacientai bei keletas čia dirbančių medikių.

Menininkai Aleksandras Vozbinas, Juozas Pranckevičius, Svajūnas Armonas, Antanas Beinaravičius, Algimantas Stanislovas Kliauga bei Lena Chvičija ir patys tapė, ir mokė į plenerą įsijungusius ligonius, kurių dauguma buvo moterys. Jos gavo užduotį nutapyti natiurmortą – žydinčias gėles.

Paveiksluose perskaito ligas

„Buvo tapoma iš natūros. Jei leistume pacientų fantazijai lietis laisvai, garantuoju, kad spalvos būtų visai kitokios. Plenero dalyviai bandė rinktis realybei artimas spalvas”, – ligonių darbus komentavo reabilitacijos centro „Atgaiva tau” direktorius psichiatras Leonas Kačinskas. Vis dėlto ir tą patį natiurmortą pacientės vaizdavo skirtingais pustoniais.

„Kai kurių ligonių paveiksluose yra užspausto nerimo, kai kuriuose darbuose matyti liūdesys. Kyla noras pabendrauti savo kabinete ir su kai kuriais dailininkais. Ligų nėra, bet neišspręstų problemų – tikrai taip”, – plenero dalyvių darbus skaitė psichiatras.

Žmonių psichologinę būseną išduoda ne tik spalvos, bet ir potėpiai, mėginimas kažką paslėpti, užtušuoti. Apvalių daiktų „kampuotumas” rodo neišspręstas problemas. Jei jos nebus sprendžiamos labai ilgą laiką, pasak L.Kačinsko, gali atsirasti psichologinių pakitimų.

Norint daugiau pasakyti apie tai, kas dedasi žmogaus viduje, reikėtų vertinti daugiau kūrinių. Pasak psichiatro, yra parašyta daug knygų apie tai, kaip diagnozuoti ligas pagal paveikslų spalvas ir kitus požymius.

„Kadaise turėjau ligonę, kuri paguldyta į ligoninę nekalbėdavo – tik piešdavo. Maždaug po dviejų ar dviejų su puse savaitės jos paveikslai parodydavo, kad moteris pradėjo kalbėti. Tuomet išleisdavome ją namo”, – su šypsena prisiminė medikas.

Veikia ir kitus

„Paveikslai – visiškas žmogaus sielos, dvasios, būsenos atspindys. Ko gero, kūryba yra net geriau nei kalbėjimasis. Jei žmogus moka ir nori tapyti, vadinasi, jam taip geriau. Per kūrybą pasireiškia pasąmonė, o žodžiai – jau apdirbti sąmonės”, – mintį tęsė L.Kačinskas.

Atitinkamai meno kūriniai veikia kitus žmones. Kai kurių profesionalių dailininkų darbų jis nepatartų kabinti savo namuose. Psichiatrui teko matyti paveikslų, kurie aiškiai rodė, kad autorius serga psichikos liga.

„Jei tokį paveikslą parsineštume į namus, kokios energijos veikiami gyventume? Jei vis dėlto žmogus perka tokį paveikslą, jam jis patinka, tai irgi daug pasako”, – dėstė psichiatras.

Drąsino nenuleisti rankų

Pacientams talkinę dailininkai nesistengė, kad jų laikinieji mokiniai siektų profesionalumo. Dauguma daile susidomėjusių pacientų teptukus į rankas paėmė arba po ilgos petraukos, arba pirmą kartą, dauguma nė nebuvo bandę tapyti profesionaliomis priemonėmis.

Ar gali žmogus pradėti tapyti neturėdamas jokių dailės pagrindų ir taip atsipalaiduoti, save gydyti? Dailininkai drąsina: žinoma, kad taip. Dailininkas S.Armonas atkreipė dėmesį, kad jei norima pasiekti geresnių rezultatų dailėje, šiais laikais tai tampa įmanoma net ir mėgėjui. Internete galima rasti labai daug informacijos: kaip maišyti dažus, kaip komponuoti paveikslą ir kitų dailės pagrindų.

Kita vertus, žinių, teorijos niekuomet neužtenka. Norint pasiekti geresnį rezultatą reikia ne tik mokytis, bet ir daug dirbti.

Vidinius barjerus – griauti

„Tik po 10 metų, kai baigiau dailės institutą, pradėjau suprasti žodžius, kuriuos man sakė mano dėstytojai, – prisiminė S.Armonas. Norint suvokti teoriją reikia daug praktikos.”

Kai mokytojas šalia – darbas eina lengviau ir greičiau. Plenere profesionalai mokė naujokus, kaip skaityti natūrą, kaip perkelti ją į plokštumą.

„Kartais tapant reikia ir logikos, ir akies, ir nuojautos”, – paaiškino S.Armonas. Būna ir taip, kad turintis mažai talento, bet daug dirbantis pasiekia daugiau nei talentingas, bet tinginiaujantis menininkas.

Svarbiausia profesionalų dailininkų užduotis plenere – saugoti mokinius, kad jie neišsigąstų, nejaustų barjerų. Dažnai žmonės linkę nuleisti rankas ir viską mesti, sakydami „man nesiseka”.

Spalvų terapijai reikia laiko

Net ir pirmieji nedrąsūs bandymai perteikti realybę drobėje gali nemažai pasakyti apie žmogų. „Aišku, kai stovi mokiniui už nugaros, padarai ir savo įtakos. Parodai, kaip dažą maišyti, užtepti, kaip liniją brėžti”, – prisipažino S.Armonas. Jis pastebėjo, kad ligoniams buvo labai svarbus ne tik procesas, bet ir rezultatas.

„Jei nemoki sukryžiuoti kojų, nereiškia, kad gali užsiimti joga”, – menininkas drąsino ir kitus bandyti išreikšti save mene.

Norint gydyti spalvomis, pasak dailininko, reikėtų daugiau dirbti metodiškai. Mat vienam žmogui galbūt reikia žadinančios, kitam – slopinančios spalvos. „Deja, mes tam laiko neturėjome. Jei ateityje bus galimybė, bus galima mėginti ir gydyti spalvomis”, – pridūrė jis.

Tapyboje save išmėginusios pacientės buvo kuklios ir nekalbios, dėkojo už atrastą naują būdą atsipalaiduoti. Kai kurios moterys žadėjo nenustoti kurti paveikslus.


Diena.lt

TAIP PAT SKAITYKITE