Jau keletą metų abortų draudimo įstatymas Airijoje kelia debatus. Birželio mėnesį paskelbtos jo reformos, vadinamos „Gyvybės apsaugos nėštumo metu įstatymu“, dėl kurių gydytojai turėtų daugiau laisvės nuspręsti dėl abortų atlikimo tais atvejais, kai gresia pavojus moters gyvybei ar ji grasina nusižudysianti. Airijos Europos reikalų ministrė Lucinda Creighton nesutinka su abortų liberalizavimu šalyje. Liepos pirmąją ši jaunatviška ir populiari centro dešiniųjų Fine Gael partijos vyriausybės narė, Airijos parlamento Dáil Éireann (Atstovų rūmuose) sakydama kalbą, paminėjo neturinti abejonių, jog naujas įstatymo projektas bus priimtas. Liepos 10-ąją, trečiadienį, nuo ryto parlamente vyko debatai dėl siūlomų pataisų, galutinis sprendimas nepriimtinas, nors neabejojama, jog abortai tam tikromis aplinkybėmis Airijoje bus legalizuoti.
Lucinda Creighton niekada nelaikė savęs gyvybės kultūros puoselėtoja, į politiką įsitraukė ne dėl abortų klausimo, o studijų metais jos požiūris netgi labai skyrėsi nuo dabartinio. „Metams bėgant, mąstant apie šį klausimą, mano nuomonė keitėsi; kuo daugiau domėjausi, kuo daugiau žmonių, paliestų aborto, sutikau, pati brendau ir ėmiau savarankiškai galvoti šia jautria tema“, – sakė ministrė. Pasak jos, debatuose dėl abortų dominuoja šabloniškas mąstymas: jei nesutinki su aborto traktavimu kaip liberalaus, susijusio su moters teise pasirinkti, esi pasmerktas būti atsilikęs, neišsilavinęs, fundamentalistas, priklausantis praėjusiai epochai. Netgi teigiama, kad esi prieš moteris. Ironiška, bet liberalų netolerancija kitokiam požiūriui pati yra neliberali. Ministrė sakė gerbianti piliečių teisę pasisakyti už abortų liberalizavimą, galbūt jie nesuprantą, jog tai žmogaus gyvybės nutraukimas, žvelgią į tai kaip į paprastą medicininę procedūrą. Tačiau dauguma mūsų, – pabrėžė ji, – dar negimusį kūdikį laiko tiesiog kūdikiu. Jei įvyksta priešlaikinis gimdymas, visomis medicininėmis išgalėmis stengiamės išsaugoti jo gyvybę, nesakome, kad tai tik embrionas.
Toliau pateikiamos Lucindos Creighton liepos pirmos dienos kalbos ištraukos.
Moters engimas, o ne teisė
Kai atsitraukiame nuo šabloniško mąstymo ir imame reflektuoti, galime padaryti visai kitokias nei „abortas – moters teisė“ išvadas. Aš esu moteris ir džiaugiuosi, jog galiu pasakyti, kad man rūpi moterų teisės. Visų moterų – ne tik suaugusių ar paauglių, bet ir kūdikių. Tikrovėje vaizdas yra gana liūdnas – pasaulyje abortas dažniausiai tampa moters engimo priemone. Pažvelkite į Kiniją, Indiją, Korėją, netgi kai kurias Europos ar Jungtinių Valstijų dalis: visuomenė pirmenybę teikia berniukams, dėl to sunaikinami milijonai dar negimusių moteriškos lyties kūdikių. 2010 metų straipsnis „Economist“ žurnale parodė, kaip šiame abortų amžiuje moterys yra diskriminuojamos dėl savo lyties. Atsiradus galimybei sužinoti vaiko lytį prieš jam gimstant, abortas tapo naudingas tėvams, norintiems sūnaus, o ne dukros. Būtų keista jei mes, įstatymų leidėjai, ir, tikiuosi, mąstantys žmonės, neužduotume klausimo: koks skirtumas tarp sąmoningo aborto dėl vaiko lyties po ultragarso tyrimo ir sąmoningo jau pagimdyto kūdikio nužudymo? Atsakymas – jokio. Galutinis efektas toks pat, nužudomas nekaltas kūdikis. Ir tai didžiulio masto reiškinys. 2020 metais Kinijoje moterų bus 30–40 milijonų mažiau nei vyrų. Tai visai nepanašu į feminizmo ar liberalizmo pergalę.
Kūdikių projektavimas
Vienas labiausiai mane gąsdinančių dalykų yra „kūdikių projektavimo“ fenomenas. Šventėme 10 metų, kai Airijoje vyksta specialioji olimpiada. Tai buvo išskirtinė proga: paaiškėjo, jog sugebame džiaugtis vaikais bei suaugusiaisiais, turinčiais specialiųjų poreikių, ypač Dauno sindromą. Savotiškai tai žymėjo ir jų marginalizavimo pabaigą bei naują įtraukimo į visuomenę pradžią. Abortų ir sutrikusio intelekto vaikų sugretinimas daug kam gali nepatikti, bet tikrovė yra tokia. Jungtinėse Valstijose prenatalinė diagnostika yra itin paplitusi ir vis labiau priimtina visuomenėje. Esama daugybė nerimą keliančių studijų, viena jų – F. X. Egano iš Konektikuto universiteto – parodė, jog iš daugiau nei 120 tūkst. kūdikių, turėjusių gimti nuo 1989 iki 2006 metų, gimė maždaug 64 tūkst. 50 proc. kūdikių buvo tiesiog sunaikinti dėl to, kad jie nėra „tobuli“, kad ir ką tai reikštų. Mane tai stulbina ir kelia siaubą.
Tai dar kartą parodo, jog abortas nėra liberalios visuomenės elementas, mat tokioje visuomenėje mes švenčiame gyvenimą su visomis netobulumo apraiškomis. Taip pat puoselėjame žmonių teisę patirti gyvenimą – ir nusikaltėlio, kuriam netaikoma mirties bausmė, ir nekaltos dar negimusios mergaitės, turinčios Dauno sindromą. Nė vienas nesame tobuli, tačiau mūsų gyvenimai vertingi, ir mes verti juos gyventi. Kas iš mūsų gali nuspręsti, jog kuris nors gyvenimas nėra vertingas? Kaip ir dauguma politikų praėjusiuose rinkimuose kandidatuodama iškėliau ekonominį šalies atsigavimą. Ir man, ir Fine Gael partijai tai buvo esminis dalykas darbotvarkėje. Mums rūpėjo ir rūpi atkurti Airijos žmonių pasitikėjimą ir viltį. Dirbau dėl to dieną, naktį ir neketinu liautis. Tačiau į mūsų teisinę sistemą metasi puvėsis, reiškiantis, jog mes gauname teisę nuspręsti, kas turi teisę gyventi, o kas ne.
Šabloniškas mąstymas
Pastaraisiais mėnesiais žmonės mane teisia dėl to, jog abortų klausimu aš turiu moralinių ar etinių interesų. Kai kurie netgi reikalavo, kad palikčiau savo moralinius įsitikinimus ar sąmoningumą nuošalyje ir remčiau abortus. Tai man keista. Airijoje esama sutarimo, kad žmogus, kuris vadovaujasi morale, yra susijęs su Katalikų Bažnyčia. Automatiškai suponuojama, jog tarimasis su savo sąžine lygus konsultavimuisi su Roma. Tai tingus argumentų nurašymas, nesistengiant gilintis į jų turinį. Tai ne tik katalikiškas reikalas, kaip ir ne tik protestantiškas ar ne tik musulmoniškas. Apskritai tai ne religinis, o žmogaus teisių klausimas. Kuo remtis, svarstant, kaip balsuoti dėl fundamentalios žmogaus teisės į gyvybę, jei ne savo paties sąžine? Asmeniškai manau, jog priimdama gyvenimo ar mirties sprendimą – o toks yra mūsų svarstomas įstatymo projektas – turiu atsižvelgti į savo sąžinę, remtis savo supratimu, kas gera ir kas bloga. Kuo dar man remtis – viešosios nuomonės apklausomis, partijos valdžia, o gal populiariausio laikraščio redaktoriumi?
Šabloniškas mąstymas, remiantis tuo, ką galvoja dauguma, ką įprasta galvoti, kelia šalyje skausmingą eroziją. Suprantama, kad atsakingas pareigas einantys žmonės nori, jog keblūs klausimai kuo greičiau dingtų iš akiračio. Tai daug paprasčiau nei rizikuoti konfliktu visuomenėje, sumažėjusiu populiarumu ar net kaina, kurią teks sumokėti už pasisakymą. Tačiau visi turime teisę į sąžiningą prieštaravimą. Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 18 straipsnyje rašoma: „Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę“. Aš tvirtinu, kad sąžinės laisvė yra ne tik teisė, bet ir pareiga.
Apginti konstitucines negimusio vaiko teises
Mane stulbina tai, jog siūlomame įstatymo projekte nekalbama apie negimusio kūdikio teises. Kiekviename įstatymų leidybos etape svarbu atsiminti, jog dar negimęs kūdikis yra žmogus, asmuo su visomis konstitucinėmis teisėmis, taip pat ir teise gyventi. Gali būti, jog daugeliui tai atrodo gana abstraktu: kokiu būdu negimęs kūdikis gali tikėtis savo teisių apsaugos? Visgi tikrovėje tai nieko neįprasta. Vienos dienos kūdikis gali būti atstovaujamas teisme ad litem, ir tai dažnas atvejis, pavyzdžiui, medikų aplaidumo bylose. Lygiai taip pat ir riboto veiksnumo žmogus gali būti atstovaujamas teisme tam, kad būtų apgintos jo teisės. Suprantu, jog esama asmenų, embriono nelaikančių žmogumi, kartu ir negalinčių tikėtis teisių apsaugos. Tačiau tai tik ideologinė pozicija, ji nekyla nei iš teisės, nei iš Konstitucijos.
Jei įstatymas iš tiesų siektų to, kas sakoma jo pavadinime („Gyvybės apsaugos nėštumo metu įstatymas“), tuomet jam rūpėtų visos gyvybės. Jis privalo apsaugoti moters, kuriai kyla grėsmė nėštumo metu, gyvybę, lygiai taip pat ir kūdikių gyvybes – kitu atveju įstatymo pavadinimas yra klaidinantis. Pabaigdama norėčiau pacituoti elektroninį laišką, kurį gavau praėjusią naktį, jis puikiai apibendrina problemos esmę.
Mano vardas gydytoja Y, pastaruosius dešimt metų dirbu psichiatre, taip pat esu moteris ir mama. Patyriau ir depresiją, ir nėštumą. Prašau, kad, prieš balsuodama už įstatymą, stipriai ir ilgai pagalvotumėte bei su kolegomis partijoje aptartumėte tai, kas jums kelia nerimą. Savižudės diagnozę pacientei nustatyti sunku, tai dinamiška būsena, nuolat besikeičianti. Nėra absoliučiai jokio testo, kuriuo galėtume nustatyti, ar moteris nusižudys. Nėštumas dėl skriaudos yra sukrečiantis, keičiantis gyvenimą, tačiau mes siekiame žmonėms padėti, kad jie sprendimus priimtų blaiviu protu. Abortas niekada nebuvo priemonė išgydyti žmogų nuo minčių apie savižudybę, juolab kad pats aborto atlikimas gali būti pats stipriausias veiksnys, pastūmėsiantis žmogų į tai. Nėra nieko labiau palaužiančio depresyvų žmogų nei kaltė. Prašau – apgalvokite, kaip skirti energiją bei išteklius pagalbai žmonėms su nepageidaujamu nėštumu: neraginkite jų eiti tuo keliu, kuris gali būti pražūtingas jų psichinei sveikatai.
Tokių laiškų iš psichiatrų gavau ne vieną ir jokio iš įstatymą sveikinančio ar sakančio, jog tai padės sustabdyti savižudybes, profesionalo. Vyriausybė turėtų investuoti į atjaučiančią, klinikinę pažeidžiamų moterų priežiūrą. Abortais nieko neišspręsi. Pažįstu daugybę moterų, kurioms buvo atliktas abortas, ir jos to labai gailisi. Asmeniškai nepažįstu nė vienos, kuri susilaukė kūdikio ir to gailėjosi. Nesvarbu, kokios susiklosto aplinkybės, stresas, nerimas ar stigma – turime paremti moteris, kai joms mūsų reikia. Tai moralinė ir konstitucinė pareiga.
Pagal „MercatorNet“ parengė Rosita Garškaitė
