Gudručio vaistinė

Lošė net 30 metų: pirmąkart nuėjusieji bandyti laimės turėtų melstis, kad praloštų

Lošimai priklausomybė

Trisdešimt metų lošimais besižavėjęs vilnietis Tadas (vardas pakeistas – red.) apie šį savo gyvenimo tarpsnį bei kelią normalaus gyvenimo link kalba atvirai. Jis neslepia, kad per tą laiką teko pamatyti, kaip subyra pačios gražiausios šeimos, žlunga perspektyvūs verslai, o kai kurie viltį praradę lošėjai gyvenimą baigia savižudybe.

Saugodamas savo artimuosius jis kalba anonimiškai, tačiau neslepia nei savo patirčių, nei drąsios bei nepatogios nuomonės apie nepavykusius vizitus pas psichologus bei dabartinį teisinį reguliavimą, kuris, anot jo, nėra palankus mesti lošti norintiems žmonėms. 

Pavadinkime jį Tadu. Iš hebrajų kalbos išvertus tai reiškia „drąsus, ryžtingas“. Tadas nelošia jau ketverius metus. Tiesa, tokių periodų, kai nelošdavo net kelerius metus, būdavo ir anksčiau.

Pirmas kartas buvo lemtingas 

„Tik grįžęs iš kariuomenės, apie devyniasdešimtuosius, kai buvau dar studentas, įsidarbinau sargu. Priešais mano anuometinę darbovietę Kaune atsidarė nelegalus kazino. Ten vieną naktį ir užsukau. Nuėjau turėdamas 10 rublių, išėjau iš ten su 600 rublių laimėjimu. Studentui tai buvo be galo dideli pinigai, nes stipendija buvo apie 40 rublių“, – prisimena jis. 

Tadas sako, kad būtent tas pirmas kartas nelegaliame kazino buvo lemtingas, nuo tada ir ėmė suktis visas priklausomybės ratas. 

„Tie, kurie eina ten pirmą kartą, turėtų melstis, kad praloštų, – gal tai kiek atmuštų norą ten lankytis. Nes jeigu tik, neduok, Dieve, kelis kartus nuėjęs lošti laimi, ypač daug, tai apima jausmas, kad esi visagalis, išskirtinis, tikras sėkmės kūdikis ir kad taip bus visada“, – perspėja pašnekovas. 

Tadas sako, kad jo gyvenime vėliau būdavo ir labai įspūdingų laimėjimų, kai per dieną išlošdavo ir šimtą tūkstančių, ir tokias pat sumas pralošdavo. 

„Pamenu, esu kokius tris mėnesius lošęs kone kasdien, ir visą tą laiką labai sekėsi. Būdavo, kad iš kazino neišeinu parą ar dvi – taip įtraukia lošimo procesas, o personalas rodo išskirtinį dėmesį. Praloši ir vėl išloši. Ir nėra ribos, kur sustotum. Nori mušti rekordus. Pinigų nebevertini“, – prisimena jis. 

Tadas pasakoja, kad lošiantis žmogus dažnai nebejaučia laiko tėkmės: „Rodos, nebelieka rūpesčių, nekeli telefono, viską gali atidėti. Tikslas lieka vienas – būti čia ir kuo daugiau laimėti. Pasineri į lošimą visa galva.“

Tadas įsitikinęs, jog tik labai mažas procentas žaidėjų eina į kazino pramogauti. 

„Šia vadinamąja pramoga gali naudotis tik labai valingi žmonės, kurie geba laiku sustoti ir nepasiduoti azartui. Keli kartai iš tiesų gali atrodyti kaip pramogavimas, tačiau jų gali pakakti, ypač jei žmogus azartiškas, kad šis taptų visiškai priklausomu“, – atsiremdamas į savo patirtį teigia pašnekovas. 

Jis taip pat įspėja, jog daugelis nelošusiųjų yra įsitikinę, kad yra stiprūs, valingi, kad azartas jų neįtrauks, kad jie ateis išleisti nedidelių sumų, iš anksto numatytų pramogai.

„Kai kurie žmonės sužino, kad jie yra labai azartiški, tik tada, kai jau įklimpsta į priklausomybę“, – apie liūdną realybę kalba Tadas. 

Praturtėti iš lošimų neįmanoma 

Buvęs lošėjas sako, jog žmonės turi suprasti, kad lošimas niekada neleis nei užsidirbti, nei praturėti. Nereikėtų turėti net tokių iliuzijų.

„Paprastai lošėjai pradeda nuo nedidelių sumų, kurios jų gyvenime tarsi nieko nekeičia – ar pamestų tuos pinigus, ar išleistų kitoms pramogoms – nepajustų netekties. Taip kurį laiką žmogus save riboja ir kontroliuoja, kiek išleidžia. Po to prasideda vis dažnesnis „pramogavimas“, nuolatinis pinigų stygius ir jų medžioklė“, – priklausomybės požymius vardija Tadas. 

Pasak jo, tiesa tokia, kad visi laimėti pinigai vėl grįžta į kazino, ir jokių turtų žmogus nesukaupia, nors ir prisikuria visokių taisyklių, kaip tuos pinigus išsaugoti.

„Pavyzdžiui, mes su draugais turėjome taisyklę, kad 50 proc. išloštos sumos reikia tinkamai išleisti – grąžinti skolas, nupirkti reikalingus daiktus, sumokėti visus mokesčius… Pamenu, vienu metu kūriausi namus, butą, taigi iš laimėtų pinigų iškart nusipirkau duris, langus, statybinių medžiagų tik todėl, kad žinojau, jog rytoj visų šių pinigų galiu ir neturėti“, – prisimena Tadas.

Vyras sako, kad būdavo ir ilgokų, labai sąmoningų pertraukų, kai susilaikydavo nuo lošimo.

„O tada vėl nueini su maža suma, neva, tik papramogauti ir, pavyzdžiui, pastatęs 100 eurų išloši 2 tūkst. Atrodytų, gerai, eik namo, tačiau tokio laimėjimo jau nevertini, nes kažkada gi laimėdavai dešimtis tūkstančių, tai kas tiek 2 tūkst.? Nusiteiki, kad turi laimėti bent 20, 40 ar 80 tūkstančių. Tačiau žiūri, kad jau nėra tų laimėtų 2 tūkst., jau statai savo uždirbtus pinigus, ieškai bankomato, nes „gi ką tik sekėsi“…. Nesėkmę vertini kaip atsitiktinumą. Viskas, dabar tik laiko klausimas, kada vėl sėdėsi ten paromis“, – apie priklausomybės jėgą pasakoja jis. 

Vilnietis sako, kad jo, kaip buvusiojo lošėjo, patirtis rodo, jog sėkmės laikotarpiai paprastai vis trumpėja, o nesėkmių – ilgėja. 

„Ir dar – laimėtų pinigų taip nevertini, kaip uždirbtų. Todėl negaila jų išleisti nei daiktams arba kokioms nors nesąmonėms, nei vaišinti draugus restorane, nei vėl pralošti“, – sako Tadas. 

Lošėjai ima matyti „likimo ženklus“, laikytis prietarų

Tadas prisimena, jog iš pradžių, kol ir pats į lošimą žiūri kaip į pramogą, smagiau eiti loši su draugais, tačiau vėliau tai tampa visai nesvarbu – eini vienas, o progų ir pretekstų susirandi daugybę: tai po renginio yra laiko, tai iš klubo išėjus trūksta linksmybių arba kazino yra tiesiog pakeliui… 

„Paskui pradedi jau ir darbus atidėlioti tik tam, kad galėtum nueiti palošti. Viskas čia labai persipina: kuo dažniau eini, tuo daugiau patirties įgauni, didėja išlošiamos ir pralošiamos sumos, perpranti žaidimų subtilybes, pastebi, kaip gali padidinti išlošimo tikimybę. 

Lošti veja ir azartas, ir pinigų stygius, ir, žinoma, jausmas, kad smagiai leidi laiką, kur niekas netrukdo. Jūra ima atrodyti iki kelių“, – pasakoja Tadas. 

Anot jo, kiekvienas lošėjas, bėgant laikui, ima stebėti save, savo aplinką ir atranda vienokius ar kitokius įsivaizduojamus sėkmės talismanus. Pavyzdžiui, yra draugų, su kuriais negali eiti, nors jie ir labai nori, nes su jais labai nesiseka lošti. Ir priešingai, yra tokių, su kuriais labai sekasi. Bet tada kita bėda – jie nenori eiti ir lošti.

Vyras sako, kad būtent kazino atsiranda keistas mėgavimosi čia ir dabar jausmas, ateitis atrodo nesvarbi – bus, kaip bus, o tada dingsta ir bet kokie kiti stabdžiai. 

„Į lošimus įnikę žmonės įgyja pačių įvairiausių ir keisčiausių prietarų: prieš statydami didesnes sumas mėto monetas, apsisuka, paspjaudo per petį, kokį nors daiktą paglosto ar patrina, – pasakoja Tadas, kuris patikina, jog lošiantis žmogus ima pastebėti įvairias smulkmenas: – Pavyzdžiui, tą dieną, kai laimėjai, visos aplinkybės ir detalės ima atrodyti kaip kažkokie lemtingi ženklai, neva, nulėmę to vakaro sėkmę. Tampi priklausomas ir nuo jų“.

Tadas pasakoja, kad nuo šios priklausomybės kenčia ne tik vyrai, bet ir moterys, vienodai azartiškai lošia tiek jauni, tiek seni.      

Žmonai prisipažino, tikėdamasis didesnės kontrolės

Vyras sako, kad jis nebuvo visiškai prasilošęs ir daiktų iš namų nešti neteko. 

„Bet tikrai esu pralošęs per daug. Sunkiausia, kai, pavyzdžiui, sunkiai dirbai, daug uždirbai, tačiau po vienos nakties kazino nebeturi nieko. Kelias valandas linksminaisi, o ryte esi visai tuščias. Tik tada supranti, kad tuos pinigus turėjai išleisti visai kitiems, reikalingiems dalykams“, – pasakoja jis. 

Būtent ta savigrauža, anot Tado, labai sunki, ji kankina kartais kelias dienas, o kartais – ir savaites.

„Tačiau, kai esi įklimpęs, vis tiek ten grįžti. Paprastai būna labai blogai, bet atsilaikai – tada iš kažkur atsiranda valia, mąstymas, imi ieškoti papildomų darbų, būdų užsidirbti. Kai tik finansinė situacija bent kiek pagerėja, iš karto atsiranda nenumaldoma trauka vėl lošti“, – prisimena Tadas. 

Tokia priklausomybė paveikia ir santykius su artimaisiais.

„Buvau vedęs, kurį laiką žmonai sėkmingai meluodavau, nes mano darbas nebuvo nuo 8 iki 17, todėl išsisukinėti, kur ir kaip leidžiu laiką, buvo paprasčiau. Nesakydavau jai nei apie sėkmes, nei apie nesėkmes. Nuolatos kurdavau istorijas apie premijas, sėkmingus projektus, tarpininkavimus“, – pasakoja Tadas. 

Ir sako, kad kaip ir kiekvienas melas, šis taip pat klampino vis giliau. 

„Kai žmonai prisipažinau, dariau tai norėdamas didesnės kontrolės, kuri padėtų atsispirti tai priklausomybei. Prašydavau, kad ji skambintų, klaustų, kur esu, tikėdamasis, kad taip bus lengviau tvarkytis su priklausomybe. Tačiau tai nepadėjo. Kaip ir nepadėjo apsilankymai pas psichologus“, – prisimena jis. 

Tadas prisipažįsta, kad, nepaisant visų pastangų, santuoka iširo. 

„Viena iš priežasčių ir buvo priklausomybė. Buvusi žmona pareikalavo, kad liaučiausi visiškai lošti, bet aš negalėjau jai to pažadėti. Norėjau pasilikti bent klubinį pokerį, nebuvau tuo metu susigalvojęs kitokios alternatyvos“, – pasakoja jis. 

Vaikystėje išmokstama daugiau nei gali tėvai nuspėti

Kalbantis, kodėl vieni žmonės tampa priklausomai greičiau nei kiti, Tadas svarsto, kad reikšminga gali būti ir vaikystė.

„Man ji gal irgi turėjo kažkiek įtakos. Pamenu, kai nuvažiuodavome į kaimą, mano tėtis su giminaičiais mėgdavo pažaisti kortomis, būdavo nedideli statymai. Mes, vaikai, tame irgi dalyvaudavome ir kartais netgi laimėdavome. Matyt, kažkur giliai liko žinojimas, kad pinigų galima gauti ir labai lengvai“, – prisimena Tadas. 

Jis teigia, jog savo vaiko sąmoningai nepratino prie tokių žaidimų: „Rinkdavausi tokius, kurie skatintų ne azartą laimėti, bet kūrybiškumą, pastabumą, loginį mąstymą“. 

Gyvenimas ėmė tvarkytis lošimą pakeitus kitomis veiklomis

„Šią priklausomybę sau ne tik pripažinau, bet ir daug domėjausi, skaičiau, ieškojau išeičių. Žinau, kad tai viena sunkiausių priklausomybių. Kartais alkoholizmą lengviau išgydyti nei azartą, nes azartas mus supa nuolat ir visur: ryte pabudai, skubi į darbą – spėsiu ar nespėsiu. Viskas, chemija smegenyse įvyko, pagavo tam tikras azartas, ir jau tik laiko klausimas, kiek praeis laiko, kol nukeliausiu iki ruletės. Nėra lengva su tuo gyventi“, – pasakoja buvęs Tadas.

Nusprendusiems amžiams užverti kazino duris vyras pataria būtinai turėti alternatyvą, į kurią galėtum taip pat azartiškai įsitraukti, kad neliktų laisvo laiko ir jėgų kažkur eiti. Tai gali būti sportas, darbas, pomėgis. 

Vyras apgailestauja, kad jam prireikė kelių dešimtmečių, kad susiimtų. Anot Tado, geriau užsikrėsti kažkuo kitu, kas teiktų naudą: „Man, pavyzdžiui, tokiomis veiklomis tapo žvejyba ir daržininkystė. Suleidau nagus į žemę, auginu įvairių egzotiškų daržovių. Visą žiemą maitinuosi savo derliumi.“

Tadas sako, jog jis pažįsta nemažai žmonių, kurie buvo prasilošę, sirgo ta liga, tačiau jiems užteko valios ją įveikti lošimą pakeičiant kita veikla, pavyzdžiui, klubinio pokerio turnyrais. 

„Sumokamas nedidelis turnyro mokestis, tarkime, 20 eurų, ir jei tau sekasi, gali ten žaisti ir valandų valandas, tačiau niekada nepraloši daugiau nei jau sumokėtą dalyvio mokestį. Laimi irgi ne daugiau nei surinktą banką. Tai gali padėti patenkinti ir numalšinti azartą“, – pataria jis.

Pašnekovo teigimu, susigrąžinant gyvenimo kontrolę, labai svarbi ir aplinka:

„Kuo daugiau artimųjų, draugų, kolegų žinos, kad esi silpnas, kad esi linkęs pasiduoti azartui lošti ir nori jo atsikratyti, tuo daugiau pagalbos sulauksi. Reikia nebijoti prašyti nepalikti vieno, tarkim, kad po renginio kolega ar bičiulis palydėtų namo, kad šis nenuklystum į šalia esančius lošimo namus. Tai padeda.“

Tiesa, kai kurios pagelbėti turinčios iniciatyvos, Tado teigimu, yra visiškai neveiksmingos:

„Labai erzino vienu metu socialinė reklama, neva, turėjusi atgrasyti nuo lošimo. Rodomas videoklipas, kuriame šeima sėdi prie kalėdinio stalo, o lošėjas – prie ruletės. Girdimas riedančio kamuoliuko garsas, rodomi krintantys skaičiai ir kartojama žinutė „Nelošk, nepralošk gyvenimo“. Tokios reklamos kaip tik kviečia lošti, nes žaidėjui, kuris tuo metu yra namie ir girdi ruletės, kamuoliukų garsus, kyla vienas noras – eiti ir lošti.“

Anot jo, daug labiau galėtų padėti buvusių lošėjų išpažintys, anoniminės ar atviros istorijos, kaip visų jų gyvenimai ritosi žemyn.

„Per tuos 30 metų mačiau daugybę praloštų, paliktų verslų, išsiskyrusių šeimų. Žmogus prasilošia, jau nebemato jokios šviesos – tai gali jį įvaryti į kampą, pastūmėti link savižudybės. Reikia kalbėti ir rodyti būtent šias istorijas. Į šį liūną labai lengva įbristi, bet sunku iš jo išbristi. Reikia labai daug valios ir asmeninių pastangų“, – teigia Tadas. 

Jis kritiškai vertina ir institucijų, turinčių padėti nuo lošimo priklausomybės kenčiantiems žmonės, sprendimus: 

„Kažkodėl pareiškimas, kur pasiprašoma neįleisti į kazino, galioja tik pusę metų, kas yra labai nedaug. Po pusės metu automatiškai gali ten vėl eiti, nereikia nei jokio prašymo rašyti, kad įleistų, jokių psichologinių testų ir pan. Gali tiesiog eiti ir žaisti. Nors kai kurie žaidėjai patys prašo, kad jų neleistų penkerius metus ar net visą gyvenimą.“ 

Psichologas dr. Gediminas Navaitis: priklausomybės susijusios su vienišumo jausmu 

Psichologas dr. G. Navaitis teigia, kad problema yra ne atskira priklausomybė, bet į priklausomybes linkęs žmogaus tipas. 

„Ne vynas, tabakas ar kazino yra problema, bet žmogaus elgesys. Todėl prasminga kalbėti ne apie atskiras priklausomybes ir kovoti su kiekviena jų. Svarbu suvokti, jog egzistuoja priklausomo žmogaus tipas“, – sako psichologas.

Savo teiginį jis iliustruoja ir vienos apklausos duomenimis:

„Į klausimą, „ar šią savaitę išleidote pinigų lošimams (nesvarbu, kiek)“, iš tūkstančio respondentų 246 atsakė „taip“, ir 754 „ne“. Į klausimą: „ar šią savaitę rūkėte?“ iš išleidusių pinigus lošimui „taip“ atsakė 81 asmuo (arba 33 proc.), iš neišleidusių pinigų lošimui tokių bus 191 (25 proc.). Uždavus klausimą, „ar vartojote alkoholinius gėrimus (nesvarbu, kokį kiekį)“, iš lošusių tokių bus 111 (arba 45 proc.), iš nelošusių – 201 (arba 26 proc.). Jei pažiūrėsime narkotikų vartojimą, tai iš lošusių bus 31 žmogus (12 proc.), o iš nelošusių – 47 (6 proc.).“

Pasak dr. G. Navaičio, šie skaičiai rodo, kad yra priklausomo žmogaus tipas ir atimti iš jo kurią nors vieną priklausomybę nėra labai prasminga. 

„Priklausomi žmonės pasižymi tam tikromis savybėmis, kurios nebūtinai siejasi tik su lošimu. Paprastai tai emociškai nebrandūs žmonės, kurie slopina savo jausmus ir siekia, kad kiti spręstų jų problemas. Taip pat tokie žmonės pasižymi aukštesniu nerimo lygiu“, – teigia jis. 

Priklausomybė nuo azartinių lošimų yra liga

Pasak psichologo, svarbu skirti įvairius priklausomybių lygius.

„Kaip ir kalbant apie kitas priklausomybes, taip ir apie lošimą, tai gali būti ir laisvalaikio pramoga, kuri nekelia problemų. Probleminis lygis pasiekiamas tada, kai dėl neatsakingo lošimo kyla įvairių sunkumų, tačiau lošėjas gali juos savarankiškai įveikti – liautis lošti. Toks žmogus dar neturi medicininės diagnozės statuso. Tačiau patologinis potraukis azartiniams lošimams yra įtrauktas į tarptautinį ligų klasifikatorių“, – aiškina dr. G. Navaitis. 

Įdomu, jog lošėjais dažniausiai tampa vidutinio amžiaus vyrai. „JK atliktas tyrimas parodė, kad daugiausiai tai 35–50 metų vyrai. Įdomu, kad nebuvo nei vieno 60-mečio“, – duomenimis dalijasi pašnekovas.

Jis sako, kad į lošimus dažniau įklimpsta jau kitų priklausomybių turintys asmenys. Taip pat vieniši žmonės, kuriems trūksta bendravimo gebėjimų, kurie nepalaiko ryšių su artimais giminaičiais. 

„Didesnę tikimybę tapti priklausomais turi žmonės, išgyvenantys egzistencinį vakuumą, jaučiantys gyvenimo beprasmybę, neturintys ryšio nei su šeima, nei su bendruomene, tauta, valstybe, su gamta, su Dievu… Tai labai susiję su vienišumo jausmu“, – sako dr. G. Navaitis. Anot jo, būtent tokie žmonės turi didesnę riziką tapti patologiniais lošėjais. 

Ne kalbėti apie žalą, bet ugdyti gerus įpročius

Psichologas dr. G. Navaitis pabrėžia, kad labai svarbu skirti prevenciją – ji ypač aktuali paaugliams, jaunimui – ir pagalbą neatsakingiems lošėjams. 

„Prevencija yra sėkmingesnė ir pigesnė nei gydymas. Ji turi prasidėti mokyklose. Šiandien paaugliai nėra pakankamai informuoti apie bet kokias priklausomybes, jų žalą, apie priklausomo žmogaus tipą. Jiems taip pat trūksta informacijos ir apie priklausomybę nuo azarto“, – pastebi specialistas.

Tačiau pabrėžia, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog reikia didinti kažkokių pamokų skaičių. 

„Priklausomybės buvimas ar nebuvimas yra įprotis. O ką siūlo ugdymo sistema? Ji siūlo gebėjimus samprotauti apie kokius nors reiškinius. Raskite žmogų, kuris nežinotų, jog rūkymas kenkia. Matyt, net nepavyks tokio rasti. Tai kokios dar informacijos trūksta? Tačiau moksleiviai vis tiek rūko“, – apie realybę Lietuvos mokyklose kalba dr. G. Navaitis.

Anot jo, taip yra, nes mokyklinė sistema orientuota į gebėjimų samprotauti, o ne įpročių ugdymą, todėl ir rezultatai gana prasti. 

„Jau paauglystėje reikėtų stiprinti pasitikėjimą savimi ir savikontrolę, ypač ugdyti impulsyvaus elgesio savikontrolę. Jauni žmonės turi susirasti turiningus laisvalaikio praleidimo būdus. Mes turime ugdyti jų gerus įpročius, o ne gebėjimą šnekėti“, – teigia psichologas, pridurdamas, jog tai ir yra veiksmingi priklausomybių prevencijos būdai paauglystėje, o ne įvairūs graudenimai bei pasakojimai. 

Psichologas, akcentuodamas vaikystės svarbą žmogaus gyvenime, pasakoja, jog tiek Lietuvoje, tiek JK atlikti tyrimai rodo, kad žmonės, kurie vaikystėje pasyviai dalyvavo lošimuose (pasyviai – reiškia, jog stebėjo, kaip lošia kiti), turi kiek didesnę tikimybę tapti priklausomais.

„Jei suprantame, kad prie vaikų nereikia rūkyti ar gerti alkoholio, tai prie jų nederėtų ir lošti kortomis“, – primena jis. 

Vienintelis klausimas padės pasitikrinti

Pasak psichologo, kaip ir sprendžiant bet kokių priklausomybių problemas, taip ir priklausomybės nuo lošimų, žmogus turi pripažinti, jog jam kilo sunkumų. 

„Net jei jis ten užsuko vieną kartą, pralošė kelis šimtus eurų ir jam jau dėl tų per vieną kartą prarastų pinigų kyla sunkumų, tai reikia sau pripažinti“, – teigia psichologas.

Pasak jo, tai pripažinus, reikia nustatyti priklausomybės lygį. 

G. Navaičio teigimu, internete galima rasti daugybę įvairių testų, tačiau priklausomybę nuo lošimo galima įvertinti ir atsakius „taip“ į vienintelį klausimą: ar kada nors jautėte poreikį lošti iš vis didesnės pinigų sumos?

„Jei žmogus atsakė „taip“, galima kalbėti apie jo turimą priklausomybę. Dar yra ir kitas klausimas: ar kada nors melavote artimiesiems, iš kokių sumų lošiate? Atsakymas „taip“ irgi parodo žmogaus priklausomybę“, – sako dr. G. Navaitis. Anot jo, šie du klausimai yra esminiai, kurie parodo priklausomybę.

„Tai pripažinus neatsakingam lošėjui svarbu keisti elgesį. Savarankiškai įveikti priklausomybę sunkiau nei turint palaikymą. Todėl toks žmogus turi sukurti savo sprendimo palaikymo tinklą. Svarbu savo šeimai, draugams pripažinti turint tą problemą, daugiau bendrauti su žmonėmis, kurie nėra niekaip susiję su lošimais, pavyzdžiui, pradėti savanoriauti, sportuoti. Jei priklausomybės lygmuo žemas, galima prisijungti prie savitarpio paramos grupės“, – pataria specialistas.

Dr. G. Navaitis sako, jog net ir labai įklimpę lošėjai turi ne tik įsirašyti į registrą ir taip apriboti savo galimybes patekti į lošimo vietas, bet ir nebijoti ieškoti pagalbos, kurią teikia ir psichinės sveikatos centrai, ir priklausomybių ligų centrai. 

Pasitikrinkite: TESTAS. Ar jūsų elgesys lošiant kelia riziką?

Naudingi kontaktai:

Lošimų priežiūros tarnyba prie LR Finansų ministerijos. Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos turi savo konsultantus, kurie gali padėti jums surasti reikiamą pagalbos būdą bei priimti prašymą dėl galimybės lošti ribojimo. 

LPT konsultantai konsultuoja telefonu (8 5) 233 62 41, (8 5) 219 66 30, el. p.: pagalba@lpt.lt. Pokalbių anonimiškumas garantuojamas.

Priklausomybės ligų centrai:

Širvio g. 5, Vilnius, tel. (8 5) 213 7808, el. p.: registratura@rplc.lt

Giedraičių g. 8, Kaunas, tel. (8 37) 333 255, el. p.: registratura.kaunas@rplc.lt

Taikos pr. 46, Klaipėda, tel. (8 46) 415 025, el. p.: registratura.klaipeda.@rplc.lt

Daubos g. 3, Šiauliai, tel. (8 41) 455 644, el. p.: registratura.siauliai@rplc.lt

Tinklų g. 8, Panevėžys, tel. (8 45) 582 673, el. p.: registratura.panevezys@rplc.lt

Emocinės paramos tarnyba „Jaunimo linija“. Anoniminė emocinė parama visą parą, skambučiai nemokami, tel. (8 800) 28 888.

Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registras. Jei manote, kad lošdami praleidžiate per daug laiko, kyla finansinių problemų, prašymas lošimo paslaugų teikėjui neleisti jums lošti gali būti naudingas būdas padėti jums sustabdyti galimai rizikingą elgesį, galintį sukelti sunkių padarinių. Visose licencijuotose lošimo vietose ir internetinių lošimų operatoriuose Lietuvoje veikia Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registras. Prašymų neleisti lošti pateikimas – spausti čia (https://nelosti.lpt.lt/ext).

Pranešimą spaudai parengė Atsakingo lošimų verslo asociacija.

TAIP PAT SKAITYKITE