Bankrotas. Ties tokia bedugne atsidurs šalies ligoninės, kurių finansavimas valstybei tapo sunkia našta. Išeitis – pertvarka, tačiau jai priešinasi medikai.
Daugelis šalies ligoninių gali paskęsti skolose.
Kitais metais jų finansavimas sumažės 50-60 proc., nes gerokai suplonės Privalomojo sveikatos draudimo fondas.
Užsimojęs pertvarkyti ligoninių tinklą sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas dažnai girdi: „Teisingai, uždarykite kaimyninę ligoninę, o mūsų palikite”.
Daugelis ligoninių vadovų norėtų priklausyti Sveikatos apsaugos ministerijai. Bet tokių gydymo įstaigų šalyje liks tik 11.
Kokia nauda pacientams iš dar vienos reformos? Ar nenukentės jų interesai? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo A. Čapliko.
Iki šiol buvo daug kalbama apie investicijas, medicinos įrangos pirkimą, gydymo įstaigų renovaciją. Kuo tai baigėsi?
Žmogus kaip stumdomas eilėje prie gydytojo kabineto, taip ir stumdomas. Vadinasi, kažkas yra blogai, sistema veikia ydingai.
Pinigų suma, atitekusi šiai ekonomikos sričiai per pastaruosius ketverius metus, padidėjo 2,5 karto. Pridėjus ES investicijas, suma dar keliskart padidėtų.
Yra ir kitų priežasčių, kodėl žūtbūt reikia pertvarkos.
Artėja apskričių likvidavimas, būtina iš anksto nutarti, ką daryti su 51 ligonine, o ne tada, kai Seimas leis Vyriausybei naikinti apskritis.
Pasaulio banko ekspertų, taip pat kitų tarptautinių organizacijų tyrimų išvados mums seniai žinomos – Lietuvoje ligoninių lovų skaičius pernelyg didelis.
Visi tai žino, bet iki šiol nieko nedarė.
Bus trijų lygių ligoninės: respublikinės, regioninės ir rajoninės. Kuo skirsis jų paslaugos?
Brangiausios ir sudėtingiausios paslaugos bus sutelktos į du mokslo ir gydymo centrus – Santariškių ir Kauno medicinos universiteto klinikas.
Respublikinių ligoninių bus 11, o regioninės ir rajoninės priklausys savivaldybėms. Dalies paslaugų joms teks atsisakyti.
Pavyzdžiui, Gargžduose, Klaipėdos rajone, per metus buvo atlikta mažiau nei 30 naktinių operacijų.
Tokios operacijos kaina yra auksinė. O kokybė? Manau, jei chirurgas operuoja kartą per tris paras, jis praranda įgūdžius.
Jeigu ligoninei tenka 0,6 gimdymo per dieną, ar gali saugiai jaustis būsimoji gimdyvė? O kiek specialistų dirba tokiuose skyriuose?
Todėl rajoninėse ligoninėse būtina atsisakyti rimtos chirurgijos, akušerijos, reanimacijos paslaugų.
Paliksime terapijos, slaugos skyrius, dienos chirurgiją, ambulatorines paslaugas – tai, ko labiausiai reikia bendruomenei.
Specializuotas ligonines, pavyzdžiui, infekcines, tuberkuliozės, psichiatrijos, jungsime prie kitų gydymo įstaigų.
Ar toks planas ekonomiškai pasiteisins?
Sureguliavus pacientų srautus, per metus pavyktų sutaupyti apie 270 mln. litų.
Dar liktų apie 150 mln. litų atsisakius investicijų.
Pavyzdžiui, rajoninėms ligoninėms, pretenduojančioms į „europinius” pinigus, apribosime galimybę pirkti brangią aparatūrą.
Siūlysime pirkti tai, ko labiausiai reikia, galbūt greitosios medicinos pagalbos automobilių, galbūt specialių lovų, kurių trūksta slaugos skyriuose.
Kiekviena ligoninė neturėtų pirkti po naują kompiuterinį tomografą ar mamografą.
Dabar pasitaiko atvejų, kai ta pati įranga, perkama vienoje ligoninėje, kainuoja 800 tūkst., o kitoje – jau 1,8 mln. litų. Taip neturėtų būti.
Dėl kokių priežasčių nenori jungtis gydymo įstaigų vadovai?
Kiekvienas direktorius siekia išsaugoti kėdę. Pavyzdžiui, vadinamajame Santariškių miestelyje yra keturios ligoninės, keturios maitinimo, trys buhalterinės apskaitos sistemos.
Daug ką būtina perleisti į vienas rankas. Juk kaina gerokai skiriasi, ar perki tris kilogramus, ar tris tonas bulvių.
Kokių dar trūksta teisinių aktų?
Dalis savivaldybių tarybų piktinasi: „Neatiduosime savo ligoninės”, o kiti ginasi, kad nenori būti naujų ligoninių steigėjais.
Manau, Seimas turėtų priimti specialų įstatymą. Taip patikrintume ir parlamentarų pilietinę valią ir supratimą, ko labiausiai reikia visuomenei.
Kita galimybė įgyvendinti pertvarką – Vyriausybės nutarimas, trečias kelias – ilgos ir varginančios derybos su savivaldybių tarybomis.
