Sausio pirmąją su Biržų ligoninės kolektyvu atsisveikino ilgametė Chirurgijos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Genovaitė Viederienė. Keturiasdešimt metų darbovietės nekeitusi moteris pagarbiai atsiliepia apie kolegas ir buvusius pacientus.
Viliojo galimybė padėti sergančiam
Kalbėdama apie praeitį, Genovaitė pirmiausiai užsimena apie gimtinę kaimyninio Pasvalio rajono Pumpėnų kaime. „Dabar ten tik ąžuolas, vinkšna ir žemė, išnuomota svetimiems”, – sako Genutė.
Ji buvo vienturtė tėvelių dukra. Į gimtąsias vietas gyventi nebegrįžo po to, kai pasirinko medikės kelią – įstojo į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą. Jauna specialistė 1968 – aisiais paskyrimą gavo į Pakruojo rajono centrinę ligoninę. Tada ji pirmą kartą rimtai susidūrė su chirurgija – buvo paskirta dirbti į šį skyrių.
„Kai mokiausi, nenorėjau būtent chirurgijos, bijojau operacijų ir kraujo”, – mena medikė. Ir tuojau prideda, jog vėliau neįsivaizdavo kitokio darbo kaip šio skyriaus tvarstomajame ir procedūriniame kabinete bei palatose. Bendraudama su ligoniais, džiaugdavosi galinti jiems padėti. „Jutau malonumą”, – prisipažįsta Genutė.
Po poros metų Pakruojyje jauna medikė persikėlė gyventi į vyro gimtąjį kraštą – Biržus. G. Viederienė būsimąjį gyvenimo draugą sutiko dar studijų metais Panevėžyje.
„Nuodingasis” skyrius nebaugino
Kai Biržų ligoninės vyriausiasis gydytojas A. Dauguvietis Genovaitę paskyrė dirbti į Chirurgijos skyrių, ji apsidžiaugė. Nors tuo metu Vidaus ligų skyriuose dirbančios kolegės juokaudavo, kad Chirurgijos skyriuje „nuodingos” darbo sąlygos.
Pasak G. Viederienės, ligoninės vyriausiasis gydytojas A. Dauguvietis buvo labai reiklus, pats ateidavo gerokai prieš darbo pradžią ir kitų darbuotojų vėlavimu netoleravo. Be to, gydytojas mėgęs net naktį skambinti į skyrių ir teirautis, kaip jaučiasi vienas ar kitas ligonis. Apie medicinos seserų naktinį miegą negalėję būti nė kalbų. Vyriausiasis gydytojas, pasak Genovaitės, turėjęs labai gerą savybę – nenešiojęs pykčio užantyje ir visada ištiesdavęs pagalbos ranką, kai kolegų šeimas ištikdavusi nelaimė. G. Viederienė jam iki šiol dėkinga už rūpestį susirgus vaikui.
Medikė sako, jog dirbti senojoje Biržų ligoninėje buvo sunku – stigo patalpų, siaurais koridoriais sudėtinga būdavo eiti su neštuvais, o skyriuje kartu buvo gydomi ir Chirurgijos, ir Traumatologijos skyriaus ligoniai. Atėjusius į darbą medikus paprastai „pasitikdavo” koridoriuose be sąmonės ant neštuvų gulinčių sužeistų motociklininkų vaizdas. Mat ši transporto priemonė prieš kelis dešimtmečius buvo labai populiari. Dėl to vyrai patirdavo daug traumų, buvo daug tragiškų mirčių.
Senoji Biržų ligoninė Reanimacijos skyriaus neturėjo. Į palatas ligonius atveždavo tiesiai iš operacinės. Medicinos seserims tekdavo rūpintis pacientų zondavimu, perrišimais, statyti lašines. „Viską žinojau automatiškai ir džiaugiausi, kad darau tai, kas man priklauso”, – sako Genutė.
Į atmintį moteriai giliai įstrigo pirmosios matytos biržiečių netektys, kai jauna medikė braukė ašarą kartu su ligonių artimaisiais. Į skyrių buvo atvežta visai neseniai susituokusi pora, kuri pateko į avariją. Vyras mirė vos tik paguldytas į ligoninę, žmona pasveiko. Seselė su ja išsikalbėjo, jas suartino įdomus faktas – jųdviejų vestuvių dienos sutapo.
Genovaitė tiksliai prisimena ir kitą atvejį – ligoninėje po širdies perdūrimo sėkmingai išgelbėtą vyrą. „Pas jį tekdavo bėgti į antrąją palatą”, – tiksliai prisimena medikė.
Patiko dirbti su vyrais
Sunkesnes darbo akimirkas, pasak G. Viederienės, atpirkdavo puikus skyriaus gydytojų, seselių ir sanitarių kolektyvas, kuriam jos darbo pradžioje vadovavo šviesios atminties chirurgas Jonas Kirdeikis. Naktimis budėdamas jis nemiegodavo, laiką, likusį nuo ligonių gydymo, paskirdavo laikraščių skaitymui. Pasak medikės, gydytojas neidavo miegoti net tada, kai į darbą atskubėdavo prieš tai visą naktį su draugais lošęs proferansą. „Stiprus buvo, sunkumų kilnotojas, todėl siaurais ligoninės koridoriais pacientą iš operacinės į palatą atnešdavo ant rankų”, – mena Genovaitė. Medikė kalba ir apie taktišką J. Kirdeikio būdą. Visam gyvenimui seselei įstrigo ir jo nuolatinis raginimas vienodai rūpintis visais ligoniais – ir tvarkingais, kilmingais, ir „nabagėliais”.
G. Viederienė pagarbiai prisiminė ir šviesios atminties chirurgą Gytį Januševičių, minėjo jo nepaprastą draugiškumą. Panašiais bruožais pasižymėjęs ir tragiškai žuvęs jaunas biržietis chirurgas Raimondas Taminskas. Kiekvieną rytą medikas kolektyvo nuotaiką keldavęs vis nauju anekdotu.
Rūpestingumu, atidumu ir bendravimu su ligoniais, pasak G. Viederienės, išsiskyręs chirurgas Vytautas Šivickas.
Medikė mena ir kitų skyriaus gydytojų – Rimanto Petrulio, Tomo Saladžio, Gedimino Akelaičio – pirmuosius darbo žingsnius Biržų ligoninėje. Su vyrais dirbti jai buvę kur kas geriau nei su moterimis. Kodėl? Patikęs jų konkretumas. Gal todėl, kad ir pati darbe jo siekusi.
Rūpinsis anūkais ir gėlių daigeliais
Nors ir darbavęsi sudėtingomis sąlygomis, medikai anuomet, pasak Genovaitės, buvę kur kas energingesni, jiems laiko pakakę ir kartu pakeliauti, ir paslidinėti, ir agitmeninės brigados repeticijoms bei pasirodymams. „Gal dabar visi paseno?” – svarstė G. Viederienė.
Keturiasdešimt metų Chirurgijos skyriuje dirbusi moteris prisipažįsta nenorėjusi jo palikti. Tačiau išeiti „privertęs” etatų mažinimas. Pasak medikės, pensininkai pirmieji turėjo palikti darbą. „Labai gaila kolektyvo”, – neslepia Genutė, girdama ir dabar ten dirbančius gydytojus bei slaugytojas.
Buvusios darbovietės ilgesį G. Viederienė sako slopinanti būdama su trimis vaikais ir jų atžalomis – trimis anūkais. Be to, ji daugelį metų augina daržovių bei gėlių daigus. Taip prisidurdavo pinigėlių prie nedidelio medikės atlyginimo. Laisvalaikiu medikė išsiruošdavo į keliones po Lietuvą. Genutei ypač patinka jūra.
