Lietuvoje pasirodė inovatyvus prietaisas sergantiems širdies ritmo sutrikimo ligomis. Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto mokslininkas, VU ligoninės Santaros klinikų gydytojas kardiologas-elektrofiziologas dr. Justinas Bacevičius su kolegomis išrado ir praktikoje pritaikė ant riešo dėvimą įrenginį „TeltoHeart“, kuris nuolat fiksuoja širdies veiklą ir rašo elektrokardiogramą. Tai padeda nustatyti sveikatai grėsmę keliančius ritmo sutrikimus. Prietaiso veikimu įsitikinta ne tik jį išbandžius su beveik puse tūkstančio pacientų ir moksliškai įrodžius jo efektyvumą, bet ir išgelbėjus pirmąją gyvybę. Šis inovatyvus įrenginys itin aktualus Lietuvoje, kurioje širdies ligos yra dažniausia mirties priežastis. Apie išradimą kalbame su jo bendraautoriu dr. J. Bacevičiumi.
– Išsamiai nagrinėjote galimybes ant riešo dėvimąišmanųjįprietaisą taikyti medicininėje praktikoje, su kolegomis atlikote mokslinius tyrimus, kurie leidžia užtikrintai teigti, kad prietaisas veikia taip, kaip tikėtasi. Papasakokite plačiau.
– Kadangi pats esu praktikuojantis gydytojas kardiologas ir dirbu operacinėje, norėjau atrasti praktiškai pritaikomą metodą, kuris padėtų pacientams, turintiems širdies ritmo sutrikimų. Prieš daugiau nei dešimt metų kartu su KTU Bioinžinerijos institutu, vadovaujamu prof. Vaidoto Marozo, ir jo komanda – Andriumi Petrėnu bei kitais, kurie buvo ištobulinę pulsinės bangos algoritmą, ėmėme kurti prietaisą, kuris registruotų belaidę širdies elektrokardiogramą (EKG). Konvencinė laidinė EKG yra gerai visiems žinomas tyrimas: atėjusiam pas gydytoją pacientui ant krūtinės uždedami vakuuminiai siurbtukai ar lipdukai ir per 5–7 sekundes užfiksuojama širdies ritmą brėžianti kreivė. Tačiau sutrikimai dažniausiai ištinka ne gydytojo kabinete, o būnant namuose, kilus įtampai dėl kokių nors aplinkybių. Įžvelgus poreikį ištirti plačiau, 1957 m. buvo išrastas Normano J. Holterio metodas: užklijavus lipduką su prietaisėliu ant paciento krūtinės, stebėti jį kelias paras. Problema vis dėlto išliko: šiuo metodu neįmanoma užfiksuoti širdies ritmo sutrikimų, patiriamų rečiau nei kartą per savaitę. Svajojau, kad kiekvienas žmogus EKG galėtų pasidaryti pats, turėdamas prietaisą ant savo riešo. Pasiūliau idėją, kad įrenginys turėtų fiksuoti ne vieną ar kelias, bet net šešias skirtingas kreives. Įdiegus tai į tuometį prietaiso prototipą, gautas puikiai pritaikomas įrenginys. Šiandien jis yra tinkamas aptikti daugelį širdies būklių, įskaitant ir širdies ritmo sutrikimus, išskyrus miokardo infarktus.
Žmogus kurį laiką nešioja prietaisą, kuris automatiškai analizuoja pulsines bangas. Tai padeda įtarti per aukštą ir per žemą pulsą, taip pat patį dažniausią pasaulyje pasitaikantį širdies veiklos sutrikimą – prieširdžių virpėjimą, kuris yra aktualus ir jauniems, ir vyresnio amžiaus žmonėms. Pastebėjęs fiksuojamus sutrikimus ar pajutęs simptomus pacientas gali akimirksniu užfiksuoti savo širdies ritmo EKG. Ritmo sutrikimai būna įvairūs, jie gali kilti iš skirtingų širdies vietų, o EKG yra efektyviausias ir vienintelis diagnostinis metodas tam nustatyti. EKG užrašymui liečiamos trys tiesioginio kontakto su oda vietos: pilvas, kairės rankos riešas ir dešinės rankos pirštas. Anksčiau, kai neturėtadabartinių technologijų, pacientai buvo gydomi pagal kvalifikuotą spėjimą, remiantis tikimybėmis. Pavyzdžiui, buvo empiriškai daromos širdies operacijos, implantuojamas stimuliatorius ir atliekamos kitos procedūros. Daliai pacientų tai padėdavo, tačiau kitiems neatnešdavo jokios naudos. Atvejų būna labai skirtingų, tad tikslinga būtų pirmiausia atlikti tikslius tyrumus ir tik tada spręsti, koks yra sutrikimas ir kokį gydymą reikėtų taikyti.
– Kiek reikia nešioti šį prietaisą, kad būtų galima išsamiai analizuoti duomenis ir diagnozuoti sutrikimus?
– Priklauso nuo simptomų dažnumo ir kitų veiksnių. Standartiškai pacientai nešioja mėnesį arba du, nors jį galima nešioti ir metus, jeigu yra toks poreikis.
– Dabartiniais laikais, kai kone visi nešiojamės išmaniuosius įrenginius, kiltų klausimas, kuo šis įtaisas skiriasi nuo išmaniųjų laikrodžių, matuojančių širdies ritmą?
– Didžioji dalis išmaniųjų prietaisų yra skirti laisvalaikiui, sportui, mėgėjiškam naudojimui – tai nėra medicininiai prietaisai. Apskritai daug žmonių painioja paprastą pulso matavimą su širdies ritmo vedlio nustatymu EKG, kuri yra tiksliausias diagnostinis metodas. Kai kurie išmanieji įrenginiai turi vienos derivacijos (kreivės) EKG matavimą, tačiau mūsų prietaisas fiksuoja net šešias skirtingas EKG derivacijas. Taigi gaunami gerokai tikslesni duomenys: ne tik kiek kartų, bet ir kaip susitraukia širdies raumuo, ar normaliai funkcionuoja ritmo „vedlys“, ar ritmas yra „kompensuojantis“ kažką, kas nefunkcionuoja, iš kurios prieširdžių ar skilvelių vietos kyla susitraukimas. Galima aptikti tiek reto, tiek dažno širdies susitraukimo aritmijas, pauzes, permušimus, tad gydytojas gali tiksliau nustatyti sutrikimo kilmę. Atliktais bandymais įsitikinome, kad šešių derivacijų prietaisas sukuria didelę pridėtinę diagnostinę naudą.
Daug pasako ir tai, kur prietaisas yra parduodamas. Didžiuosiuose prekybos centruose ir elektroninių prekių parduotuvėse parduodami prietaisai dažniausiai neturės tinkamo medicininio sertifikavimo. Tuo tarpu mūsų sukurtas prietaisas perėjo įvairius išplėstinius išbandymus: sertifikuota tiek paties prietaiso, tiek veikiančių diagnostinių metodų dalis.
– Ar pacientui patogu nešioti šį prietaisą? Juk žmogus eina praustis, miegoti, sportuoti… Ką turėtume žinoti apie jo dėvėjimą?
– Prietaisas yra vandeniui atsparus, nebent sumanytumėte nerti į šimto metrų gylį. Natūralu, kad sportuojant atsiranda daugiau judesio artefaktų tikimybių, bet rekomenduočiau prietaiso nenusiimti – stebėti širdies darbą įdomu ir fizinio krūvio metu. Jei staiga prireiks užfiksuoti EKG, bus galima tą operatyviai padaryti. Prietaisas yra visiškai tinkamas dėvėti naktį, ir tai rekomenduotina, nes sutrikusio širdies ritmo epizodai labai dažnai ištinka miegant ar paryčiais. Taip pat svarbu aptikti širdies ritmo sutrikimo santykį su miego apnėja, knarkimu.
Būna, žmogus kažką tarsi jaučia, bet, užrašę jo EKG duomenis, galime nuraminti, jog tai tėra su stresu susiję simptomai – jauni žmonės gyvena milžinišku tempu, patiria labai daug įtampos. Tokiu momentu galima sustoti ir nusiraminti, atlikti kvėpavimo pratimų. Ir atvirkščiai, pacientas gali nieko fiziškai nejausti, o prietaisas – rodyti, kad širdyje vyksta rimti ritmo sutrikimai, kuriuos būtina gydyti.
– Kokiomis ligomis sergantiems žmonėms reiktų suklusti ir galbūt kreiptis dėl šio prietaiso išbandymo? Kokie simptomai išduoda, kad žmogus apskritai turėtų sunerimti dėl savo širdies veiklos ir prašyti siuntimo pas kardiologą?
– Šis prietaisas galėtų būti skiriamas žmonėms, kurie nežino turintys sutrikimų ir neturi tikslios aritmijos diagnozės, bet patiria momentinius simptominius epizodus, pavyzdžiui, staigų didelio dažnio širdies plakimą, staigų sąmonės netekimą. Tokiu būdu išsitirti aktualu ir nutukusiems pacientams, sergantiems cukriniu diabetu, turintiems hipertrofiją – „didelę“ širdį, nuolat padidėjusį kraujo spaudimą, koronarinę širdies ligą, miego sutrikimų, vyresniems nei 65 metų amžiaus žmonėms.
Įrenginį naudinga skirti siekiant įvertinti, ar efektyvus jau nustatytos aritmijos gydymas vaistais arba atlikus operaciją. Anksti nustatytas atkrytis leidžia koreguoti vaistus ar persvarstyti ritmo kontrolės strategiją, kol dar nėra rimtesnių antrinių pakitimų.
Svarbi rizikos grupė – žmonės, patyrę neaiškios kilmės insultą. Jiems uždėjus prietaisą gali pavykti aptikti prieširdžių virpėjimą, kitaip tariant – chaosą, drebulį širdyje, kuris lemia kraujo krešėjimą ir penkis kartus padidina insulto riziką. Tai nustatę galime vaistais ar operacija užkirsti kelią gresiantiems nebegrįžtamiems smegenų pokyčiams. Europos žemėlapyje šiuo požiūriu esame raudonas taškas – ilgalaike EKG tiriame per mažai žmonių, patyrusių neaiškios kilmės insultą ar praeinančios smegenų išemijos priepuolį.
– Papasakokite apie pirmąjį atvejį, kai šis įrenginys padėjo išgelbėti gyvybę.
– Vidutinio amžiaus gana sveikas pacientas buvo net du kartus patekęs į ligoninės priėmimo skyrių dėl tos pačios priežasties – jis prarado sąmonę vairuodamas. Abu kartus jis buvo apžiūrėtas, ištirtas ir išleistas namo taip ir nenustačius diagnozės – visi rodmenys buvo normalūs. Po antrojo karto įtraukėme jį į savo tyrimą: uždėjome jam prietaisą, stebėjome širdies pulso ir EKG parametrus. Pavyko aptikti staiga net iki 220 kartų per minutę padažnėjančio širdies ritmo priepuolius, kurie sutapo su jaučiamais galvos svaigimo epizodais. Su kolegomis iš VU ligoninės Santaros klinikų Širdies aritmijų skyriaus nusprendėme jį operuoti, elektrofiziologinio ištyrimo metu aptikome aritmijos židinį ir prideginome jį perkateteriniu būdu. Dabar jau treti metai jis nebejaučia negalavimų. Tai – iliustratyvus pavyzdys, kad prietaisas išties veikia, tiksli ir laiku atlikta diagnostika leidžia nukreipti pacientus į tinkamas rankas ir suteikti efektyvią pagalbą.
Ritmo sutrikimai gali ištikti bet kurį žmogų, net sportininkus, net olimpiečius. Jauniems žmonėms juos gali išduoti greitas širdies daužymasis esant ramybės būsenos, kai to neturėtų būti – kai nereikia lipti ant scenos ar laikyti egzamino. Nevalia ignoruoti, jei staiga pasilenkus ir atsistojus ima smarkiai plakti širdis – keliasdešimt sekundžių ar ilgiau, net pusę paros. Šie plakimo pagreitėjimai būna staigūs, gali siekti 180 kartų per minutę ir baigiasi taip pat staiga, taigi juos ypač sudėtinga užfiksuoti EKG, jei neturima naujųjų nešiojamųjų prietaisų. Vyresnio amžiaus žmonėms būdingas ir širdies susitraukimų sulėtėjimas, tuomet svaigsta galva, darosi silpna. Jei EKG tyrimu nustatoma, kas tai – ar širdies susitraukimų suretėjimas, ar permušimai, gydytojui lengviau nustatyti problemos priežastį. Kartais pakanka nutraukti pulsą retinančius ar paskirti permušimus slopinančius vaistus, kad žmogus pasijustų geriau. Atrinkus atitinkamus pacientus rečiau prireikia implantuoti širdies stimuliatorių.
– Ar galima pulso padažnėjimus ir blogą savijautą supainioti su panikos priepuoliu?
– Kartais tikrai sunku atskirti tokius simptomus nuo panikos priepuolio. Diferencinė diagnostika gali kelti rimtų iššūkių gydytojams, lemti papildomas sąnaudas sveikatos priežiūros sistemai ir bereikalingą intervenciją pacientui. Nėra tikslinga visais tokiais atvejais atlikti invazinį elektrofiziologinį tyrimą. Todėl ir sukūrėme neinvazinį prietaisą, galintį parodyti, ar tai jau yra širdies ritmo sutrikimas, ar laikinas stresas su sukeltu fiziologiniu širdies susitraukimų padažnėjimu, t. y. sinusine tachikardija. Neturint objektyvios informacijos, EKG tyrimo duomenų, dažnam aritmiją turinčiam žmogui būdavo išrašomi raminamieji vaistai, o ritmo sutrikimas nenustatomas ir negydomas. Dar sudėtingiau, jei žmogus vienu metu turi ir aritmiją, ir jaučia didelę baimę laukdamas eilinio priepuolio. Būta atvejų, kai širdies ritmo sutrikimai ir sąmonės aptemimai buvo supainioti su epilepsija, tačiau žmogui implantavus širdies stimuliatorių „epilepsija“ stebuklingai praeidavo, tad paaiškėdavo, jog tai vis dėlto buvo aritmija, kurią reikėjo gydyti. Kartais žmogus nualpsta staiga pašokęs iš lovos naktį eiti į tualetą arba reaguodamas į aštrius kvapus virtuvėje, kai yra nevalgęs. Jei jis tuo metu nešiotų prietaisą ir pavyktų užfiksuoti jo EKG prieš pat tą alpimo momentą, gydytojui ir pacientui tai būtų neįkainojama informacija.
– Kokią matytumėte šio prietaiso įdiegimo į medicininę praktiką viziją ateityje? Ar tai bus prieinamas prietaisas visiems, kuriems to reikia?
– Įrenginys jau yra gavęs europinį medicininį sertifikavimą ir yra prieinamas vaistinėse bei internetinėse parduotuvėse. Pacientai gali jį įsigyti. Šiuo metu jis naudojamas daugiau nei 30 šalių. Netrukus tokią paslaugą ketina teikti ir Santaros klinikos. Labai džiaugiuosi, kad mūsų tyrimas ir sukurtas įrenginys atliepia bendrą VU Medicinos fakulteto Medicinos mokslo centro viziją: tiesti tiltus ir kurti grįžtamąjį ryšį tarp mokslinių tyrimų laboratorijų ir paciento lovos. Įrenginio pritaikymu ir su tuo susijusiais tyrimais domisi vis daugiau studentų, būsimų gydytojų. Tai liudija tiek praktinio klinikinio taikymo, tiek tolesnių mokslinių tyrimųpažangą.
– Dėl ko savo darbe tenka daugiausia nerimauti?
– Nerimą kelia ilgos laukiančių operacijos pacientų eilės. Viena to priežasčių – kad aritmijų paplitimas visuomenėje stabiliai didėja. Elektrofiziologus parengti trunka daug metų, kol jie savarankiškai gali atlikti procedūrą. Kita vertus, dalis žmonių darosi sąmoningesni ir laiku kreipiasi į gydytojus. Tikimės, kad mūsų diagnostiniai išradimai padės tikslingai atmesti atvejus, kai pacientams operacijos nereikia, leis atrinkti pacientus, kuriems būtina visapusė pagalba, pagerins paslaugos prieinamumą tiek miestuose, tiek regionuose.
– O ar eilės nepasidarys dar ilgesnės, jei paaiškės, jog sutrikimų turi daug daugiau žmonių, nei manyta?
– Taip, gali būti, kad pamatysime, jog esame tik ledkalnio viršūnėje! Bet medicinoje turime prisiminti principąprimum non nocere– svarbiausia be reikalo nepakenkti pacientui. Pavyzdžiui, jei žmogus turi gilių nerimo sutrikimų, kuriuos prietaiso nešiojimas galėtų paūminti, jo negalima nešioti. Atitinkamai ir gydytojai turi ugdyti savo diagnostikos įgūdžius, perprasti inovacijas ar netgi konvencinius EKG tyrimus, kad nebūtų hiperdiagnostikos. Ir atvirkščiai: nepakankamai išsami diagnozė yra dar blogesnis scenarijus. Pavyzdžiui, jei žmogus pirmą kartą apie prieširdžių virpėjimo diagnozę sužino tik išsivysčius masyviam išeminiam insultui, tai yra akmuo į medicinos daržą. Būtent dėl to moksliniuose tyrimuose siekėme aukšto specifiškumo pasitelkdami šešias EKG derivacijas.
– Širdies ritmo sutrikimo atvejų daugėjant, eilėms ilgėjant, jūs sparčiai vejatės situaciją tobulindami diagnostikos ir gydymo metodus?
– Tikrai taip, elektrofiziologija sparčiai vystosi, neatpažįstamai keičiasi per santykinai trumpą laiką. Daugėja ir studentų, įsitraukiančių į šią sritį. Pakliūti pas kardiologą Lietuvoje – tikras iššūkis, tad norėčiau, kad ateityje toliau plėtotume telemediciną – nuotoliu stebėtume pacientą pasitelkdami tokius prietaisus, kaip šis ant riešo nešiojamas įrenginys. Svarbi gydymo dalis – dirbtinio intelekto pasitelkimas, kurį mūsų mokslinė grupė aktyviai taiko. Pernai pirmasis Baltijos šalyse atlikau sėkmingas skilvelinių aritmijų operacijas pacientams, kurių buvo labai sunki, faktiškai beviltiška būklė. Jie netekdavo sąmonės, buvo su jau implantuotais defibriliatoriais, patirdavo jų gelbstinčias iškrovas dėl aritminių „audrų“. Džiugu, kad, pasitelkiant inovatyvius vaizdinimo metodus, pavyko prideginti aritmijos kritines zonas ir leisti pacientams ne tik išgyventi, bet ir sugrįžti į visavertį gyvenimą. Anksčiau tai atrodė sunkiai įmanoma.
