Šiandien verslininkė ir nuomonės formuotoja Indrė Bareikienė sako nebesivaikanti mitų apie tobulą balansą – jos kasdienybė, kaip ir daugumos moterų, truputį chaotiška, kupina energijos, vaikų, darbų ir improvizacijos. Tačiau ji tvirtai žino: jei pati nesustos, kūnas sustabdys už ją. Todėl šiandien jai svarbiausi tampa nedideli ritualai, kuriuos Indrė vadina savo „gyvybės krepšeliu“.
„Nuo trisdešimties metų pradėjau labiau rūpintis savimi. Tai vadinu emocine higiena – kaip dantis valaisi kasdien, taip ir turi rasti laiko sustoti ir paklausti savęs, kaip jautiesi. Jei pati būsi tuščia, niekas aplink nelaimės – nei vyras, nei vaikai, nei darbas“, – pasakoja I. Bareikienė.
Apie perdegimą ji kalba paprastai – be apsimetimo, kad „viskas gerai“. Pasak jos, jau praėjo etapas, kai norisi viską spėti ir dar šypsotis. Dabar svarbiausios tampa mažos pertraukos: ramus kavos puodelis ryte, kelios minutės tylos ar sąmoningai suvalgytas desertas vakare.
Ji neslepia, kad mėgsta valgyti – skaniai, sąmoningai ir be jokios savigraužos. Toks požiūris atsirado ne per vieną naktį; I. Bareikienė pasakoja, kad paauglystėje, kai pradėjo sąmoningai mąstyti apie tai, ką valgo, vienintelis desertas, kurį sau leisdavo – ledai ir tik vieną porciją per savaitę.
„Ir tu įsivaizduok, su kokiu lėtumu aš juos valgydavau! Ne šiaip lėtai – su lėtumu! Nes žinojau, kad čia visa savaitės dozė. Tai valgai kaip karalienė, rimtai. Ne taip, kaip kartais būna – sukišai ir bėgi. Ne, čia buvo šventa akimirka“, – pasakoja I. Bareikienė.
Klausytis kūno, o ne taisyklių
I. Bareikienė pasakoja, kad darbo dienomis tikrai pasižiūri, ką valgo, bet ne dėl išvaizdos, o dėl to, kad tiesiog reikia išlaikyti energiją ir gerą savijautą. Ji sako, kad kai įsivažiuoji, leki, tvarkai reikalus, labai lengva prisikimšti bet ko – ir po valandos jaustis išsiurbta. Ypač jei tai maisto likučiai, nes „gaila išmesti“.
„Esu viską darius, ir vaikų likučius valgydavau, ir šiaip ką papuola. Ir tada tik eini, nešiesi savo tokią pavargusią versiją. Tai dabar žiūriu kitaip – jeigu dieną valgau tai, kas man tinka, tai vakare galiu atsijungti, tik ne nuo nuovargio, o su desertu“, – pasakoja I. Bareikienė.
Ji teigia, kad kai kuriems desertai – silpnybė, o jai – būdas sustoti. Tam ji turi ir, kaip vadina, „gyvybės krepšelį“, tik skirtą ne savo, o visų aplinkinių gyvybei gelbėti, nes viduj visada turi kažką saldaus „kritiniam atvejui“: „Tas krepšelis – kaip greitoji pagalba su daug skaniukų“, – šypsosi I. Bareikienė.
Skonis ir gera savijauta viename deserte
Per tuos metus natūralu tapo stebėti ne tik save, bet ir artimuosius bei įvairias alergijas, glitimo ar laktozės netoleravimus. I. Bareikienė pasakoja, kad tiesiog išmoko tai priimti ne kaip ribojimą, o kaip galimybę atrasti kažką naujo.
„Būna, kad žmonės net nežino, jog turi jautrumą, pavyzdžiui, laktozei, tik pavalgę jaučiasi apsunkę, mieguisti, kažkas ne taip. Aš ir pati taip turėjau – o paskui, kai atrandi, kas tau tinka, tai jau nebenori grįžti atgal. Etikečių ant produktų dažnai nebeskaitau – tiesiog žinau, kas man gerai, ir kai randu tą produktą, imu be klausimų“, – dalijasi pašnekovė.
Tad dabar jos desertų pasirinkimuose svarbus ne tik skonis, bet ir tai, kaip jautiesi po to. Nors ledai dažnai būna tarp tų produktų, kurių daugelis jautresnių skrandžių vengia, pastaruoju metu situacija keičiasi – rinkoje atsiranda vis daugiau desertų be laktozės, kurie pagaliau nereikalauja kompromisų. Vienas tokių – „Nykštuko“ plombyras be laktozės, pažįstamas iš vaikystės skonių, bet pritaikytas ir šių dienų poreikiams. Tokių pasirinkimų ieško ne tik Indrė, bet ir visa I. Bareikienės šeima – o kai randi skonį, kurio niekam nereikia teisinti, kuris nesukelia papildomų klausimų, tai tampa ne šiaip skanėstu, o mažyte kasdienybės švente.
„Kai randi desertą, kurio nereikia teisinti – tai didelė laimė. Aš noriu ne tik sau, bet ir svečiams duoti tai, ką gali valgyti visi. Tą ir darau. Ir kai prie stalo niekas neklausia „čia be laktozės?“ ar „čia tik man?“, kai tiesiog valgo ir mėgaujasi – tada žinau, kad pataikiau“, – šypsosi I. Bareikienė. Pasak jos, tokių desertų vis daugėja. Ir labai gerai – nes desertas, anot I. Bareikienės, turi būti trumpa šventė, o ne pretekstas kaltinti save ir jaustis prastai.
