Sveikos, plunksnos. Pasidrožkime kotelius ir išjuodinkime popierių, nes jau kaip ir laikas perduoti žinių Kalėdų Seniui. Jis juk gruodį planuoja biudžetą. Tai tegul nepamiršta mūsų, skirstydamas pinigus dovanoms… Beje, šiemet jau, ko gero, imtume ir grynaisiais, ar ne?
Karti patirtis
Nenumaldomai artinasi šventės. O aš dar nesudariusi jokio veiksmų plano. Neparašiusi nė eilutės Kalėdų Seniui. Reikia imtis priemonių. Ar pradžioje – vyno. Taigi, anądien susitikau su mergaitėmis. Pokalbio tema – kalėdinės dovanos – subūrė visą seniai matytą pulką.
Mums dzin krizė. Mes vis vien norime gerų dovanų. O kas yra GERA dovana? Atsakymai – labai individualūs. Tačiau visos viliamės, kad mūsų Dovanų Karaliai jau turėtų nutuokti, ką kuriai teikti, juk įvairiausiais būdais užsimename apie tai.
Kita vertus, kiekviena turime karčios patirties – dar vaikystėje esame gavusios aibę kvailiausių dovanų. Ir ne tik vaikystėje… Kai kas šiandien kelia juoką, kai kas – vis dar liūdina.
Vienas, du, trys
Niekaip nepamiršiu vieno kalėdinio stebuklo laukimo kvapniuose Maman namuose. Būdama dar visai maža mergytė prisifantazavau, kad Kalėdų Senis man po žaliaskare paliks šokolado spalvos velvetines kelnes iki kelių, su sagutėmis apačioje.
Toks stebuklas turėjo įvykti, jei aš prieš miegą nepaliaujamai būčiau kartojusi magišką (kažkodėl man taip atrodė) skaičių kombinaciją – vienas, du, trys, vienas, du, trys… Su tais trejetais mintyse ir užmigau.
Iš ryto pirmu reikalu pripuoliau prie eglės, o ten… didžiulis nusivylimas. Jokių velvetinių kelnių, jokių sagučių – tik keli apgailėtini mandarinai. Argi tai – dovana?
Visą dieną sprendžiau uždavinį, – ką dariau ne taip? Kur buvo mano klaida? Naktį ir vėl kaip poterius kartojau skaičius. Deja, šie burtai nebuvo tokie galingi, kaip tikėjausi. Rudų velvetinių kelnių aš iki šiol neturiu. Seneli?
Padovanoti… kempinę
Papasakojau tai mergaitėms, kai susitikome vakarinės taurės. Kiekviena mano draugė turėjo kuo papildyti, – juk visos bent kartą gyvenime gavo išsprogdinti akis: „Kokia čia nesąmonė?”
„Niekaip nesuprasdavau tokių kalėdinių dovanų, kaip „kalgotkės”, megztiniai. Kur man, vaikui, tai suprasti! Vat jei Barbės suknelę rasčiau po eglute – būtų kitas reikalas. O megztiniai – tfu, – nusispjovė Manekenė. – Bet man dar nebuvo taip blogai, kaip sesei. Ji yra gavusi kempinių rinkinį. Įsivaizduojate? Aštuonerių metų mergaitei Kalėdų Senis atneša kempinių! O man (buvau kokių 4-erių) – vokišką pūpsiką… Va čia tai žiaurumas… Iki šiol su sese prisimename tas Kalėdas.”
„O aš kartą esu gavusi pjaustymo lentelę su Mikimauzu”, – susiraukė Joana. „Ir aš tokią esu gavusi! Tik sakyčiau, kad tai – lentelė plastelinui kočioti, – ištarė Viktorija. – Bet šūdiniausia buvo, kai išvis negavau jokios dovanos! Pas tėvą darbe buvo kalėdinis balius, vaikams teikė dovanas. Aš irgi išsižiojusi laukiu. Visiems aplink dalija, o man – nieko! Pasirodo, tėvas buvo pamiršęs uždėti už mane pinigų. Likau be dovanos.”
Sulūžusios slidės
Mano draugužei Kleo tėvai irgi buvo subjurinę vienas Kalėdas. „Dovana buvo žiauriai gera, gaila, pasidžiaugti ja nespėjau, – pasakojo Kleo. – Pas senelius šventėme Kalėdas. Aš gavau slides. Tą pačią dieną grįžome namo, mama su tėvu susipyko. Tas trinktelėjo kambario durimis. O mano mama – žinai – karštakošė: „Tu man čia durų neuždarinėsi!” Šalia kaip tik tos slidės atremtos stovėjo. Mama ir įmontavo jas į durų stiklą… Viskas. Paslidinėjau”, – juokėsi Kleo.
„O aš kartą per Kalėdas gavau iš tėvų didžiulį pripučiamą Senį Šaltį. Beviltiškiausia dovana! Ir taip buvau mėgėja pažliumbti, bet tada tai jau kaip reikiant pavariau”, – prisiminė Akvilė.
Vėliau mokykloje ji buvo reperė. „Aišku, man patiko atitinkami rūbai. Čia kaip tik Kalėdos. Julija Žilėnienė buvo pristačiusi kolekciją „Kalės vaikai”. Įsisvajojau apie tuos drabužius. O spėkit, ką gavau? Sidabrinius auskarus su kristalais ir mažutį laikrodėlį! Kam man jis? Bent būtų galingas, su dideliais skaičiais – tai ne! Bet, žinote, kas keisčiausia? Dabar, po n metų, aš segiu ir tuos auskarus, ir tą laikrodį…” – šyptelėjo Akvilė.
Tarzanas ir mikroskopas
Mano bičiulė Laura prisiminė dvilypius jausmus, kitados patirtus mokyklos šventėje. „Turbūt blogiausia mano gauta dovana buvo knyga apie Tarzaną, kurią aš jau ir taip turėjau. Bet kadangi ją dovanojo vienas populiariausių klasės, o gal ir visos mokyklos berniukas (jis buvo mane ištraukęs), nebuvo visiškai nemalonu”, – juokėsi draugė.
„O mano viena baisiausių dovanų buvo rožinė, kvadratinio kirpimo pižama su gėlytėmis iš baltarusiško turgaus. Iki šiol „stovi” kažkur”, – šyptelėjo Evelina.
Tuo metu mūsų bičiulė Žvaigždė įtemptai galvojo. „Hm, nepamenu aš tų vaikystės dovanų. Prisimenu tik, kad labai laukdavome jų. Su sese stengdavomės neužmigti, kad pačiuptume tėvus, kai jie jau dės dovanas po eglute. Kartą tėvai išgirdo, kad mes kikename. Tai idant nebūtų apgailėtinai demaskuoti, sudėjo dovanas darbo kambaryje ant stalo ir šalia paliko laišką: „Labai bijau jūsų katino Leopoldo, todėl palieku dovanėles čia. Senis Šaltis”, – kvatojo Žvaigždė.
Brangiausia jos kada nors gauta dovana buvo vaikiškas mikroskopas. „Technikos stebuklas! Kokių 10 rublių kainavo! Ilgai dar paskui tyrinėjau juo musių sparnelių sandarą ir visos šeimos plaukų struktūrą”, – prisiminė draugė.
Įgarsinti pageidavimai
Prabilus apie širdžiai mielas dovanas mano bičiulės vėl paaukštino decibelus, tarsi siekdamos įgarsinti laišką Kalėdų Seniui. Na, jei ir ne jis, tai bent kaimynas iš penkto buto tikrai girdėjo, apie ką nūnai svajoja per 1,75 cm nuo Žemės paaugusios mergiščios.
„Man šiuo metu reikėtų svarstyklių, elipsinio treniruoklio, smulkintuvo, tabletės indaplovei ir t. t. Arba emocinės staigmenos”, – pasakė Žvaigždė.
„Aš imčiau ir grynaisiais, – nusijuokė Manekenė. – O jei ne – tai labai norėčiau kelionės į Gambiją.” „O aš norėčiau į Maldyvus”, – įsisvajojo Kleo. „Ir man reikia atostogų”, – atsiduso Laura. „O man užtektų ir masažo”, – klaptelėjo blakstienomis Viktorija.
„Aš tikiuosi iš Brangiojo kokio nors autorinio papuošalo, o iš draugų – Šventojo Rašto”, – pasakė Joana ir mes nuščiuvome. Nuostabos tylą perskrodė Evelinos sakinys: „O man užtektų ir servetėlės akiniams – labai rasoja…”
Kokį norą atskleidžiau aš? Jokio. Tegul tai liks tarp mūsų su Kalėdų Seneliu. Sėdu jam rašyti…
